Pasitikintis savimi žmogus pasitiki savo sugebėjimais. Pasitikėjimą savimi išreiškia savimi pasitikinti išvaizda. Atitinkamai išorinis pasitikėjimas savimi atspindi vidinį subjektyvų veikiančio asmens savigarbą.
Kas yra žema savivertė?
Pasitikėjimo savimi terminas reiškia vidinį mūsų asmenybės, gebėjimų, talentų, stipriųjų ir silpnųjų pusių vertinimą. Žemas savęs vertinimas dažnai pasireiškia garsiu ir prašmatniu elgesiu. Išoriniame pasaulyje tai sukuria tariamai savimi pasitikinčio žmogaus fasadą. Žemą savivertę turintį žmogų kankina nepilnavertiškumo kompleksai, dėl kurių trūksta savigarbos ir vidinio nesaugumo. Nepaisant to, ne kiekvienas garsus ar prašmatnus elgesys neturi reikšti žemos savivertės. Iš tikrųjų už jo gali būti stiprus žmogus. Taip pat nepastebimas ir nereikalaujantis žmogus taip pat gali stipriai suvokti save.
Priežastys
Mažo pasitikėjimo savimi priežastys gali būti įvairios. Dauguma psichologų mano, kad sveika savivertė turi būti nepriklausoma nuo išorinės įtakos. Tačiau negalima ignoruoti individualių asmens poreikių, kurie priklauso nuo išorinių veiksnių. Pagal Maslow’o poreikių piramidę, tai apima sėkmę, pripažinimą, pagarbą ir pagarbą, kurią gali patirti kiti žmonės. Individualių poreikių tenkinimas ar jų nebuvimas daugiausia priklauso nuo atspaudo įvaizdžio vaikystė asmens. Jau pirmaisiais gyvenimo metais mažiems vaikams prasideda autonomijos etapas. Jei tai nuslopinama, tai nebegali vystytis. Sunkiais atvejais tai gali vadovauti iki patologinio menkos savivertės jausmo suaugus, kuris gali sukelti nerimą susiduriant su kasdieniais dalykais. Vaikas, kuris yra kritikuojamas tik auklėjant, išmoksta save laikyti netinkamu. Dažnai vaikai daro klaidas tėvų akyse, kurios iškart virsta vaiko asmenybės vertinimu. Dėl žodžiu tik neigiamos kritikos, pagrįstos klaida, vaikas negali išsiugdyti sveikos savivertės. Nuolatinis negavimas pagyrų ir pripažinimo galiausiai sukelia nepilnavertiškumo kompleksus net ir vaikystė. Nuolatinis priverstinis aklas taisyklių ir ribų laikymasis vėliau veda prie nesugebėjimo savęs apmąstyti, nes neįmanoma suvokti savo veiksmų, kuriant sveikus santykius tarp tėvų ir vaiko. Vėlesnė patirtis suaugus taip pat gali būti žemos savivertės priežastis. Savigarbos praradimas gali įvykti bendradarbiaujant su narcizu ar kasdieniame profesiniame gyvenime, kai trūksta sėkmės. Sėkmės trūkumas dažnai reiškia pripažinimo stoką. Žmogus, kenčiantis nuo žemos savivertės, dažnai save apibūdina tik pagal pasiekimus, jei to to žmogaus mokoma. Žmonėms, kenčiantiems nuo žemos savivertės, trūksta gebėjimo su savimi susidurti pagarbiai. Tai sukelia nepagarbų elgesį su kitais žmonėmis. Pavyzdžiui, vaikas, kuriam vaikystėje buvo skiriama per mažai dėmesio, vėliau dėl to elgsis pastebimai. Kraštutiniais atvejais tai primena priklausomybę.
Simptomai, skundai ir požymiai
Asmuo, kenčiantis nuo savigarbos stokos, dažnai pavydi kitų sėkmės. Tai veda prie to, kad sąmoningai nereiškia pagyrų kitiems žmonėms, kad juos psichologiškai destabilizuotų. Psichologiškai destabilizuodamas kitus žmones, destabilizatorius ir kenčiantis nuo žemos savivertės paverčia save „didžiu“ subjektyviu požiūriu. Kitų bendrų žmonių sėkmę žmogus, turintis žemą savivertę, gali suvokti kaip tiesioginę grėsmę. Tai ypač pasakytina, kai šie žmonės yra artimiausioje aplinkoje, nesvarbu, ar tai būtų darbo kolega, ar brolis. Žmonės, kurie meistriškai slepia žemą savivertę iš išorinio pasaulio, menkai sugeba išsiugdyti toleranciją padarytoms klaidoms. Nesėkmė greitai išaiškinama neigiamai ir kai kuriais atvejais net žiauriai. Tiesioginė konfrontacija dažnai naudojama kaip prevencinė priemonė, kad užpultas kolega negalėtų apklausti asmenį, kenčiantį nuo žemos savivertės. Kitos nuomonės iš esmės laikomos tiesioginiu išpuoliu prieš asmenį arba subjektyviai kaip savo paties egzistavimo puolimu. Todėl neapykanta ir kerštingumas gali būti žemo savęs vertinimo rezultatas. Tačiau yra ir žmonių, kurie savo žemą savivertę gyvena tyliai. Tuo tarpu yra ir tylių, bet vis tiek savimi pasitikinčių žmonių. Pirmuoju atveju šie žmonės dažnai parodo daug elgesio problemų. Jie dažnai atsitraukia ir bijo kasdienių ar nepažįstamų situacijų, kuriose bijo, kad juos įvertins kiti. Ši baimė gali pasiekti visiško atsiskyrimo lygį. Sąmoningai vengiama situacijų, kai žemas savęs vertinimas gali būti dėmesio centre. Neigiamo sprendimo baimė yra per didelė. Šio tipo žmonės per gyvenimą jaučiasi nesaugūs, tuo tarpu nepasitiki savimi tiek asmeniniame, tiek profesiniame gyvenime. Kasdienės situacijos juos užvaldo be galo. Šiems žmonėms sunku priimti sprendimus. Šis nesugebėjimas priimti sprendimų gali vadovauti iki patologinio atidėliojimo. Šiuo atveju galime kalbėti apie sutrikimą. Vėlavimas tada nebėra pagrįstas netinkamu laiko planavimu, nesėkmingu organizavimu ar tinginyste. Jis išauga iš nesėkmės baimės šaknų.
Komplikacijos
Išryškintas elgesys gali vadovauti iki rimtų komplikacijų. Šios komplikacijos apima visas kasdienio gyvenimo sritis. Atitinkamai dėl žemos savivertės gali pasunkėti Depresija. Yra žmonių, kurie tokiais atvejais pradeda nukreipti savo vidinę agresiją prieš save. Rezultatas gali būti savęs žalojimas ar net savižudybė. Bet ir visiškas izoliavimas nuo išorinio pasaulio gali būti pasekmė. Iš to gali išsivystyti rimti patologiniai asmenybės sutrikimai. Tyliam tipui pavojingi santykiai, kai partneris piktnaudžiauja žemu savo kolegos pasitikėjimu savimi siekdamas valdžios. Žema savivertė tampa auka, nemokančia apsiginti. Kraštutiniais atvejais nukentėjęs asmuo patenka į beviltišką situaciją savo subjektyviu požiūriu. Autonomijos nesėkmė, kuri jau galėjo prasidėti vaikystė, tęsiama santykiuose. Nesąmoningai toks nepilnavertiškumo jausmo kamuojamas žmogus ieško partnerio, kuris jam grąžins tai, prie ko jis buvo įpratęs dar vaikystėje. Asmeniniame ir profesiniame gyvenime savęs nevertinantys žmonės dažnai suvokiami kaip našta. Profesiniame pasaulyje jie gali arba kankinti savo draugus, ir kenkti įmonei, arba trukdyti dirbti dėl nuolatinio nesugebėjimo priimti sprendimus. Ir viena, ir kita kryptimi gali kilti toli siekiančios komplikacijos, kurios gali paveikti kitų žmonių gyvenimą. Ypač valdymo lygmeniu kenčiantys žmonės narcisizmas, kurie bando nuslėpti žemą savivertę išoriniam pasauliui, yra daugelio darbuotojų problema. Grandiozinis „Aš“, pagerbiantis save dėl nepilnavertiškumo kompleksų, gali vadovo pareigose priversti darbuotojus mesti darbą ir taip atsisakyti saugaus darbo. Ilgainiui toks elgesys gali pakenkti visai įmonei. Žmonėms, patologiškai neigiantiems nepilnavertiškumo jausmą, nekyla mintis kreiptis į gydymą, nes jie nesuvokia psichikos ligonių. Jie mano, kad jų priklausomybė nuo dėmesio yra teisingas dalykas. Už padarytą žalą jie išvengia atsakomybės kaltindami kitus. Gebėjimas savirefleksijai užkerta kelią psichologiniam gydymui.
Kada reikia kreiptis į gydytoją?
Nepilnavertiškumo jausmas gali sukelti sunkų Depresija. Šiuo atveju reikalinga profesionali pagalba psichoterapinio gydymo forma. Tai galima padaryti kartu su gydymu vaistais. Tačiau tik gydytojas arba psichiatras leidžiama skirti vaistus. Kita vertus, psichologas nėra gydytojas ir negali išrašyti recepto narkotikai. Dėl savęs nesuvokimo gali pakęsti nuolatinius ribų pažeidimus savęs atžvilgiu. Jei nukentėjusį asmenį tokiu būdu skriaudžia valdžios ištroškęs žmogus, kvalifikuota pagalba yra reikalinga ir tada, kad padėtų atskirti pavojingų porų derinį. Tik po to galima palaipsniui atgauti savivertę. Esant visiškam psichiniam paralyžiui dėl nepakankamos savivertės, yra dienos klinikos, siūlančios psichologinį terapija grupės aplinkoje. Jei nukentėjęs asmuo išlieka savaime perspektyvus ir sugeba gerai tvarkyti kasdienį gyvenimą, profesionali pagalba gali būti nereikalinga. Jei dėl žemos savivertės kenčiantis asmuo sugeba surinkti valią ką nors pakeisti, jis gali padėti sau atlikdamas savo tyrimus ir kasdienius pratimus. Jei tai narcisistinė asmenybė, sėkmingas gydymo būdas yra tik tuo atveju, jei šis asmuo gali sąmoningai suvokti save kaip narcizą.
Diagnozė
Diagnozę galima nustatyti atliekant psichoanalizę. Pacientai dažnai kenčia nuo antrinių simptomų, tokių kaip Depresija, nerimas ar panika. Terapinio gydymo metu terapeutas filtruoja tikrąją problemą. Tačiau depresija visada yra pagrįsta keliais veiksniais. Vienas veiksnys gali būti per žema savivertė. Gyvenimo eigoje kylančios problemos dažnai užmaskuoja tikrąsias priežastis. Norėdami gauti pradinę apžvalgą, kai kurie psichologai pirmojo užsiėmimo metu pacientams išdalina klausimyną. Tačiau terapija požiūriai šiuo požiūriu gali skirtis tarp skirtingų psichologų. Per kelias sesijas galima išfiltruoti tam tikras problemas ir jų priežastis.
Gydymas ir terapija
Sunkiais atvejais yra galimybė gauti vietą dienos klinikoje. Ten nukentėjęs asmuo gauna psichoterapinę pagalbą iš kvalifikuoto personalo. Terapija taip pat teikiama dienos klinikoje grupėje. Nukentėjęs asmuo turės iš anksto tai pateikti. Norint konkrečiai gydyti problemą, individuali terapija gali atrodyti tinkamesnė. Ne kiekvienas žmogus yra tinkamas terapijai grupėje. Ypač žmonės, kurie dėl savo menkos ar neegzistuojančios savivertės tapo subtiliu ir jautriu protu, gali būti netinkami grupei. Savimonė ir valia jau gali būti pirmieji žingsniai, jei asmuo yra pakankamai stiprus, kad galėtų save gydyti ir atpažino savo problemą. Jei per mažai pasitikintis savimi žmogus neturi drąsos kalbėti apie jo problemą kito asmens akivaizdoje, taip pat gali padėti atitinkama literatūra apie pasitikėjimą savimi. Per mažos savivertės sukeltos apraiškos gali išoriškai pasireikšti įvairiai. Dažnai pasekmės, tokios kaip depresija, gydomos vaistais.
Perspektyva ir prognozė
Žemos savivertės žmonių perspektyvos ir prognozės nėra blogos, nebent dėl to jau atsirado kitų rimtų asmenybės sutrikimų, kuriuos reikia gydyti. Savęs vertinimo galima išmokti ir išsiugdyti. Tai apima aktyviai mokymasis savirefleksija ir savo silpnybių bei stipriųjų pusių atpažinimas. Taip pat galima išmokti subjektyvaus dėmesio akcentavimo į teigiamą mąstyseną. Tačiau savimonės ugdymas reikalauja laiko. Nepaisant to, neįmanoma įgyti stipraus savęs jausmo. Psichoterapinis gydymas gali suteikti tinkamą požiūrį į psichinių silpnybių pavertimą stipriosiomis pusėmis. Pats nukentėjęs asmuo privalo bendradarbiauti terapijoje ir savo valia paankstinti gijimo procesą.
Prevencija
Iš pradžių prevenciją gali atlikti vaiko tėvai. Tėvai turėtų žinoti, kad įspaudai atsiranda per pirmuosius septynerius metus vaiko vystymasis. Šis įspaudas lydi augantį vaiką visą jo gyvenimą ir paveiks kiekvieną tolesnį veiksmą. Tinkamas vaiko autonomijos etapo valdymas ir atsakomybės perdavimas vaikui stiprina atsakomybės jausmą. Neteisingo elgesio vertinimas neturėtų būti tiesiogiai vertinamas kaip ydinga asmenybė. Tokiu būdu vaikui suteikiamas klaidingas jo paties vaizdas. Supratimas ir sveikų santykių tarp tėvų ir vaiko kūrimas skatina augančio vaiko pasitikėjimą savimi. Jei jau trūksta pasitikėjimo savimi, to nebegalima išvengti.
Požiūris
Atlikus savivertę skatinančią terapiją, reikia laikytis tam tikro kiekio tolesnio gydymo. Ši priežiūra padeda išvengti nesėkmių. Ypač tada, kai pacientas yra taisomas, pradžioje terapijos sesijos neturėtų būti visiškai sustabdytos. Norint ilgainiui sustiprinti savivertę, reikia daug kantrybės ir stiprumas. Geras stiprumas yra profesionali pagalba, šioje srityje apmokyti žmonės. Daugelis nukentėjusių žmonių mano, kad po terapijos jie įveikė ligą ar net susitvarkė be profesionalios pagalbos. Pamirštama, kad net nedidelis nesusipratimas gali sukelti nesėkmę. Būtent todėl svarbu ieškoti tolesnės terapijos, ypač kai savivertė menka. Jei to nesilaikoma, gali atsirasti tokių pasekmių kaip mintys apie savižudybę ar didelė depresija. Būtent todėl svarbu laikytis specifinės priežiūros, jei savęs vertinimas yra žemas, net ir tada, kai terapija vis dar yra susijusi. Šeima taip pat gali būti gera parama ir pagalba kovojant su liga. Tai gali suteikti nukentėjusiam asmeniui paramą ir padėti tolesniam sveikimo keliui. Jei reikia, valandas galima tiesiog sutrumpinti ir tęsti gydymą tol, kol gydomas asmuo bus visiškai tikras, kad jam nebereikia palaikymo.
Štai ką galite padaryti patys
Norint išsivystyti sveiką savivertę, reikėtų mąstyme perkelti dėmesį. Daugelis žmonių, kenčiančių nuo žemo pasitikėjimo savimi, sutelkia dėmesį į neigiamą patirtį ir tą patį prognozuoja savo ateičiai. Todėl, mokymasis reikalingi pozityvaus mąstymo modeliai. Net atliekant labai paprastus pratimus, gali išaugti pasitikėjimas savimi. Jau žmogaus laikysenoje galima daug ką perskaityti. Nupiešti pečiai, nukreiptas žemyn žvilgsnis ir sulenkta laikysena nėra stipraus pasitikėjimo savimi ženklai. Čia būtų atvirkščiai. Tačiau net ir fiziškai keičiantis, gali atsirasti kitoks požiūris į gyvenimą. Tiesus ėjimas ir žvilgsnis į ateitį jau yra pirmieji teisingi žingsniai link sveikos savivertės. Jei yra tam tikro dalyko pageidavimai, juos galima naudoti per atlygio sistemą. Tai padidina motyvaciją iš tikrųjų atlikti užduotį. Per savirefleksiją nukentėjęs asmuo gali tapti kritiškesnis sau ir tolerantiškesnis kitiems žmonėms. Tai, kas kadaise jautėsi kaip nuolatinė kova prieš save ir kitus, gali virsti taikia egzistencija, turinti stiprų savęs jausmą.
