12 fazių progresavimas
Įvairūs autoriai suskirstė perdegimo sindromas į dvylika fazių, tačiau jos neturi vykti tiksliai tokia tvarka. - Noras pripažinti yra labai stiprus. Dėl to perdėtas užmojis kelia per didelius reikalavimus, nes keliami per aukšti tikslai.
- Tai pasireiškia perdėtu noru atlikti, todėl vargu ar užduotys skiriamos kitiems. Taigi, darbo krūvis nesumažėja, greičiau darbo krūvis. - Patys pagrindiniai poreikiai išnyksta.
Miegas, poilsis ir regeneracija beveik nevyksta. Vietoj to, padidėjęs kavos, alkoholio ir alkoholio vartojimas nikotinas užima jo vietą. - Įspėjamieji signalai apie pernelyg didelius reikalavimus išnyksta, o įsivyrauja vis daugiau klaidų.
- Savo aplinka suvokiama kaip iškreipta. Sumažėja kontaktai su šeima ir draugais, nes tai vis labiau suvokiama kaip stresas. Dažnai kenčia nukentėjusiųjų partneriai.
- Fiziniai simptomai, tokie kaip nerimas, galvos skausmas ir nuovargis pasitaiko čia. Tačiau šie ženklai meistriškai nepaisomi. - Tai pasitraukimo etapas.
Teigiamus jausmus daugiausia slopina per dideli reikalavimai ir beviltiškumas. Alkoholis ir vaistai vartojami dažniau. Socialinė aplinka beveik visiškai ignoruojama.
- Kritinis neveiksnumas yra pagrindinė šio etapo savybė. Tai visiškai atmetama ir suvokiama kaip ataka prieš save. Todėl nukentėjęs asmuo vis labiau pasitraukia.
- Susvetimėjimo fazė prasideda tada, kai žmogus suvokia save kitokį, automatizuotą ir jaučia, kad nebeturi laisvos savo valios. - Kasdienį nukentėjusio žmogaus gyvenimą lemia išsekimas ir atkalbinėjimas. Papildomai, panikos priepuoliai pasitaiko dažnai.
Orgijų valgymas ar padidėjęs alkoholio kiekis ir panašiai turėtų slopinti problemas. - Depresinė nuotaika, polėkio ir susidomėjimo stoka yra pagrindiniai požymiai Depresija ir pasitaiko šiame skyriuje. - Visiškas išsekimas rodo save. The imuninė sistema sumažina nuolatinis stresas, padidėja širdies ir kraujagyslių ligų bei virškinimo trakto sutrikimų rizika. Be to, savižudybės rizika didėja ir yra didžiausia šioje fazėje.
Diagnozė
Dažnai preliminarią įtariamą „perdegimo“ diagnozę nustato pacientą gydantis šeimos gydytojas, kuris daugeliu atvejų iš pradžių konsultuojamasi dėl fizinių simptomų, tokių kaip: galvos skausmas ir atgal skausmas ar didėjantis nuovargis. Atmetus organinę priežastį ir atitinkamą socialinę anamnezę (renkant informaciją apie paciento ekonominę, socialinę, šeimos, psichologinę ir darbinę situaciją), siunčiamas siuntimas pas psichiatrijos ir psichosomatinės medicinos specialistą ar psichologą, kuris per diskusijas ir galimus tolesnius fizinius tyrimus galiausiai gali nustatyti „perdegimo sindromo“ diagnozę. Kadangi simptomai yra labai įvairūs ir kiekvienam pacientui dažnai būna labai skirtingi, galutinei diagnozei nustatyti kartais gali prireikti daug laiko.
Vis dėlto reikia pažymėti, kad pacientai dažnai vartoja terminą „perdegimas“ kaip kitų psichikos sutrikimų eufemizmą. Atrodo, kad mada „perdegti“ yra labiau priimtina socialiai, nei, pavyzdžiui, Depresija.
