Neseniai žiniasklaidoje pasipylė pranešimai apie patyčias mokykloje. Tačiau patyčios, kurios gali būti verčiamos kaip „užpuolimas“ ir „pašalinimas“ iš anglų kalbos, nėra naujas reiškinys. Jis egzistuoja gana ilgai ir iš tikrųjų yra žiaurus kasdienis gyvenimas kai kuriose mokyklose. Tačiau naujiena yra informuotumas apie šią problemą ir daugybė prevencinių priemonių priemonės siūloma suteikti studentams daugiau galimybių. Patyčios yra rimta problema. Tai nėra vien susierzinimas, o tam tikras psichologinis teroras, galintis sukelti pražūtingas pasekmes visai aukos asmenybei ir sveikatai.
Patyčios yra smurtas sielai
Patyčios gali pasireikšti įvairiomis formomis ir amžiais, jų nereikia painioti su vaikų ir paauglių argumentais, kurie užauga. Taip yra todėl, kad patyčios nėra vien argumentas ar nesutarimas, o būdas socialiai atstumti žmogų ir nuvesti jį prie nevilties slenksčio kelias savaites, mėnesius ar net metus.
Dažnai aukos net jaučiasi kaltos, kad patyčios yra vykdomos iš jų ir iš gėdos, ypač studentai dažniausiai nedrįsta pasitikėti savo tėvais, mokytojais ar artimais žmonėmis. Tačiau patyčios yra rimta problema, kuriai reikalingas didelis tėvų ir pedagogų jautrumas bendraujant su savo vaikais ir mokiniais. Tik per išsilavinimą ir aktyviai priemonės ar ateityje nebus galima užkirsti kelio terorizmui nuo patyčių mokykloje.
Tolimos pasekmės sveikatai
Nesvarbu, ar studentas patiria patyčias atvirų, ar subtilių patyčių pavidalu, bet kuriuo atveju studentas gali patirti psichikos stresas taip pat fizinis stresas. Pasekmės gali būti:
- Apetito praradimas
- Pilvo ir galvos skausmas
- Košmarai
- Nemiga
- Nerimas
Blogiausiais atvejais studentai galvoja apie savižudybę ar net ją įvykdo. Be fizinio diskomforto, tai turėtų būti įspėjamasis ženklas tėvams, jei jų vaikas staiga nenori eiti į mokyklą, praleidžia pamokas ir visiškai pasitraukia iš savęs. Tačiau patartina įtariamoje byloje tėvams patarti spręsti klausimą tiesiogiai, tačiau tuo pat metu švelniai ir jautriai.
Kaip tėvai turėtų reaguoti?
Visų pirma, tėvai turėtų įgyti visišką vaiko pasitikėjimą. Bet kokiu atveju ekspertai nepataria tėvams užmegzti tiesioginio kontakto su patyčiomis kaltininkais ar net jų tėvais, nes tai netgi gali pabloginti visą situaciją. Jei tėvai kalba tiesiogiai su smurtautojais, jų pačių vaikas labiau nusilpsta ir smurtautojui siūlo kitą tikslą.
Jei tarp tėvų vyksta diskusijos, kaltininkus tėvai paprastai nubaudžia už savo elgesį, o tada pyktį dėl to vėl išleidžia ant savo patyčių aukos, kad atsirastų užburtas ratas. Patyčių aukų tėvams geriausia informuoti mokyklą ir naudotis kvalifikuotomis konsultavimo paslaugomis, tokiomis kaip mokyklos socialinis darbas ar mokyklos psichologinė konsultacija.
Net jei, pavyzdžiui, jų pačių vaikas tyčiojasi ne iš klasės draugų, o iš mokytojų, tėvai pirmiausia turėtų kreiptis į mokyklą administracija ir idealiausia sujungti jėgas su kitais tėvais.
Užkirsti kelią patyčioms
Daugelis mokyklų sukūrė grupes, nukreiptas prieš patyčias, kad sustiprintų grupių savijautą ir kaip prevencines priemones teiktų socialinių įgūdžių mokymą ir antigresyvų mokymą priemonės prieš patyčias. Tai suteikia studentams galių ir moko metodų, kaip apsisaugoti nuo išpuolių prieš savo asmenybes.
Antigresyviuose mokymuose mokiniai mokomi, kaip spręsti jausmus (pvz., Pyktį ar liūdesį), nesiimant smurto. Taip yra todėl, kad patyčių vykdytojai dažnai jaučia visiškai ydingą teisingumo jausmą. Jie turi išmokti, kad pačių pykčio pašalinimas kitiems nėra būdas.
