Ne veltui sakoma apie džiaugsmo būseną, kuria ji dalijasi geriau. Džiaugsmo jausmas reaguojant į gražias akimirkas ar situacijas veikia kaip dovana, sukelia šypseną ar juoką. Džiaugsmo būsenos yra linksmumas, pralinksmėjimas, gaivumas, gerovė, pasitikėjimas savimi ir optimizmas. Nuotaika pakili. Gyvenimas laikomas gražiu.
Kas yra džiaugsmas?
Džiaugsmo jausmas reaguojant į gražias akimirkas ar situacijas veikia kaip dovana, sukelia šypseną ar juoką. Iš tikrųjų džiaugsmas, kaip pagrindinė emocija, yra nulemtas genetiškai. Kūnas reaguoja į šį pojūtį išlaisvindamas endorfinų, kurie sukelia laimės jausmą ir todėl dar vadinami laime hormonai. Džiaugsmas yra vidinės ramybės momentas, kuris pasireiškia kaip įsitikinimas, kad sugebame viską pasiekti arba įgyvendiname sau iškeltus tikslus. Ši emocija nėra nuolatinė būsena, tačiau ji juntama, kai patenkinami poreikiai. Džiaugsmo išraiška gali būti subtili, bet ir gausi, iki skleidžiamo džiaugsmo šauksmo. Proceso metu kūnas atsipalaiduoja, jaučiasi atsiribojęs, išlaisvintas. Džiaugsmo jausmas kontrastuoja su liūdesio jausmu. Be šio pokyčio žmogus negalėtų suvokti skirtingų emocijų, nesuvoktų kontrasto. Štai kodėl kartais jis netgi gali tiesiog džiaugtis tuo, kad yra laimingas. Džiaugsmas pasireiškia skirtingomis formomis, gali būti pastovus, vadinamas gyvenimo džiaugsmu, įsivaizduojant įvykį, kuris dar neįvykęs ir tampa laukimu, bet gali būti ir Schadenfreude'as, kurį linksmina kitų nelaimė.
Funkcija ir užduotis
Jau senovės filosofams džiaugsmas buvo svarbus gyvenimo tikslas. Graikijos Epikuras laikomas džiaugsmo ar paprastos laimės filosofu. Klaidingai kai kurie kritikai supainiojo Epikūro teiginius su hedonizmu, o tai vėl parodo, koks artimas džiaugsmas ir hedonizmas. Tačiau Epikuras teigė, kad tikslas buvo palaimingas gyvenimas. Žmogus padarytų viską, kad nesijaustų nė vienas skausmas nei jaudulio. Panašiai mąsto ir budistai. Pasitelkus meditacija ir atidumas, reikia pasiekti džiaugsmo ir pasitenkinimo būseną. Tai daroma per apmąstymus ir savęs pažinimą ir kartu dalijamasi džiaugsmu, atjauta artimui. Pasiekti laimę, džiaugsmą ir subalansuoti tapti čia tikslu. Reikia vengti kančios. Iš tikrųjų džiaugsmas veikia kaip magnetas. Kas yra džiaugsmingas, skleidžia šį jausmą, keičiasi per šią emociją. Net jei vidinis džiaugsmas ne iš karto atpažįstamas, jis pasireiškia atsipalaidavusiu veidu ar ramiais judesiais. Tikras džiaugsmas visada sukelia šypseną ne tik lūpų išraiškoje, bet ir visoje charizmoje. Žmones traukia džiaugsmas. Džiaugsmingas žmogus tampa tolerantiškesnis ir kantresnis. Džiaugsmo akimirką galima nukreipti. Jau krikščionybėje meilės akcija buvo džiaugsmo tarnystė. Žmogus patiria vidinį pasitenkinimą per pagalbą, kurią teikia kitiems. Jis taip pat supranta, kad gyvenimas yra dovana. Džiaugsmas sukelia dėkingumą. Net „schadenfreude“ yra įprastas psichologinis kasdienio gyvenimo reiškinys, kuris kartais praverčia pripažįstant, kad tam tikri pasiekti tikslai pavyko. Kitų nesėkmė atspindi jūsų pačių sėkmę. Kai kurie žmonės net džiaugiasi savo bendrų nelaime, pamiršdami, kad gyvenimas niekada nebūna tas pats ir kad jie taip pat niekada negailimi nelaimės. Tačiau „Schadenfreude“ gali vykti ir atvirai, kaip tyčiojimasis, ironija ar sarkazmas.
Ligos ir negalavimai
Kaip džiaugsmas yra sveikų žmonių kasdienio gyvenimo dalis, net jei ne kiekvieną dieną, yra žmonių, kurie nesugeba džiaugsmo. Simptomai yra be džiaugsmo ir Depresija. Nė vienas tikslas, joks kitas žmogus, jokia nuotaika negali sukelti džiaugsmo emocijos. Psichologijoje žmogus, kuriam būdingi gausūs pakilimo priepuoliai ir džiaugsmo priepuoliai, lydimi vėlesnių niūrių akimirkų ir gilaus liūdesio, yra maniakinis-depresinis. Pūliškas lengvabūdiškumas neatrodo patologiškas, kol jis neparodo perdėto pavidalo. Jei sveikas žmogus susitinka su maniakine-depresine liga, pakilumas greitai atrodo netinkamas ir nepakeliamas. Atrodo, kad emocija yra perdėta. Todėl be džiaugsmo yra nuotaikos sutrikimas arba nerimą keliantis ženklas nuotaikos svyravimai.Linkęs į tai žmogus Depresija negali išgyventi gyvenimo be rūpesčių ar emociškai reaguoti į džiaugsmingą įvykį. Užjaučiantis džiaugsmas kitiems negali būti įmanomas, jei žmogus net nesidžiaugia dėl savo sąlygų, kaip ir vargu ar įmanoma mylėti kitus nemylint ar bent jau nevertinant savęs. Džiaugsmo trūkumas sukelia nerimą, nusivylimą, atkalbinėjimą ir atsistatydinimą. Į šį džiaugsmo nesugebėjimą reaguoja visas protas ir kūnas. Niūrumas taip pat pasireiškia ypač išsekimu.
