Diagnozė | Psichozė

Diagnozė

A diagnozė psichozė iš pradžių nereikalaujama jokių vaistinių preparatų, tačiau tai yra grynai klinikinė diagnozė ir nustatoma atsižvelgiant į paciento elgesį ir simptomus. Nustačius diagnozę, reikia atlikti tolesnę diagnostiką, siekiant susiaurinti galimas ligos priežastis psichozė. Siekiant pašalinti organinių medžiagų buvimą psichozė, visų pirma svarbu atlikti tikslią anamnezę.

Kadangi nukentėję asmenys vargu ar sugeba tinkamai susikalbėti net psichozės metu, gydantis gydytojas dažnai būna priklausomas nuo užsienio anamnezės, ty artimiausių giminaičių, pažįstamų ir draugų apklausos. Anamnezei svarbus ankstesnių ligų, tiek somatinių, tiek psichologinių, klausimas. Taip pat labai svarbu išsiaiškinti, ar kada nors įvyko psichozės epizodas.

Be to, reikėtų tiksliai suabejoti dėl galimo narkotikų vartojimo. Taip pat svarbu reguliariai vartoti vaistus. Po anamnezės seka kraujas pavyzdžiai.

Čia taip pat gali būti atskleistos fizinės ligos, kurios gali būti psichozės sukėlėjas. Daugeliu atvejų taip pat naudinga nufotografuoti vadovas siekiant atmesti daug vietos reikalaujančius procesus smegenys arba, pavyzdžiui, tokios ligos kaip išsėtinė sklerozė. Vyresnio amžiaus pacientams - atsižvelgiant į nagrinėjamą klausimą - galima naudoti greičiau prieinamą kompiuterinę tomografiją (KT), kurią galima palyginti patikimai išskirti iš kosmoso užimančių procesų.

Jaunesniems pacientams ir ypatingiems klausimams vis dėlto dažniau naudojamas magnetinio rezonanso tyrimas (MRT). Elektroencefalograma (EEG), ty smegenys bangos, taip pat gali prireikti. Kurie tolesni tyrimai reikalingi, priklauso nuo dabartinių egzaminų rezultatų.

Gydymas Terapija

Psichozės atveju svarbu greitai pradėti gydymą. Atsižvelgiant į psichozės sunkumą, gydymas gali būti atliekamas ambulatoriškai arba stacionare. Tačiau dažnai gydymas stacionare rekomenduojamas dėl simptomų, dėl kurių pacientas kelia pavojų sau, sunkumo.

Pirmasis pasirinkimas psichozei gydyti yra vaistai, vadinamieji antipsichoziniai vaistai arba neuroleptikai. Šių vaistų grupėje yra daugybė skirtingų veikliųjų medžiagų, tačiau beveik visos jos didesniu ar mažesniu mastu kišasi į dopamino medžiagų apykaita smegenys ir todėl visų pirma veda prie greito kliedesių sulaikymo ir haliucinacijos. Daugeliu atvejų antipsichozinius vaistus reikėtų vartoti ir net simptomams išnykus, nes jie žymiai sumažina psichozės pasikartojimo tikimybę.

Kaip ilgai vartoti vaistus, reikia nuspręsti individualiai. Ypač tais atvejais, kai psichozės pasikartoja (pasikartoja), pvz šizofrenija, dažnai reikia nuolat vartoti vaistus. Skiriami tipiniai ir netipiniai antipsichotikai.

Šiais laikais netipiniai antipsichotikai, tokie kaip risperidonas, kvetiapinas, klozapinas, olanzapinas ir aripiprazolas vis dažniau vartojami. Tipiniai antipsichoziniai vaistai, tokie kaip Haloperidolis, šiais laikais dažniausiai vartojami ūminėje fazėje. Tačiau kurį antipsichotiką vartoti reikia nuspręsti individualiai.

Psichoterapinės procedūros vaidina tik nedidelį vaidmenį ūminėje psichozės fazėje, tačiau gali padėti ligos eigoje. Psichozę patyrę pacientai taip pat gali dalyvauti psichoedukacinėse grupėse. Čia jie informuojami apie psichozės temą ir tai, kaip su ja kovoti bei susitikti su bendraminčiais.

Organinių psichozių atveju pirmiausia reikia gydyti sukėlusią ligą. Zyprexa yra vaistas iš antipsichotikų grupės. Jame yra veikliosios medžiagos olanzapino ir jis yra vienas iš netipinių neuroleptikai. Jis daugiausia naudojamas psichozėms, kurios atsiranda paranoidų kontekste, gydyti šizofrenija.

Jis taip pat naudojamas bipoliniams sutrikimams gydyti. Be to, olanzapinas gali būti naudojamas kaip antrasis vaistas Depresija vadinamajai padidinimo terapijai. Teorija yra tokia, kad antrojo vaisto, šiuo atveju olanzapino, padidėjimas turi papildomą nuotaiką pakeliantį poveikį. Labai dažnas ir dažnas olanzapino šalutinis poveikis yra svorio padidėjimas, nuovargis, sausumas burna, galvos svaigimas, pykinimas- vėmimas, vidurių užkietėjimas, nemiga ir neramumas, tam tikras padidėjimas kraujas lygis, edema (vandens susilaikymas), neįprasti judesiai (diskinezija), odos bėrimas, sąnarių skausmas ir lytinės funkcijos sutrikimai.