Egalitarinis stilius | Ugdymo stiliai

Egalitarinis stilius

Pagal egalitarinį ugdymo stilių hierarchinis santykis visiškai skiriasi nuo aukščiau aprašytų stilių. Čia pagrindinis principas yra lygybė. Pedagogai ir vaikai yra tame pačiame lygyje.

Laikantis visiškos lygybės, visi sprendimai priimami kartu. Vaikas visada turi teisę reikšti savo nuomonę ir į tai reikia atsižvelgti priimant sprendimus. Tačiau vaikai čia turi ne tik tas pačias teises kaip ir jų tėvai ar auklėtojai, bet ir tas pačias pareigas, pavyzdžiui, namų ruošos darbus.

Kasdieniniame gyvenime egalitarinis auklėjimo stilius gali sukelti problemų, nes kiekvienas sprendimas aptariamas su vaiku. Tai gali kainuoti daug laiko ir nervai. Jei tėvas turi laiku atvykti į darbą ryte ir vaikas nusprendžia neiti į mokyklą, neišvengiamai kyla konfliktas.

Praktiškai dėl tokio pobūdžio konfliktų dažnai žlunga egalitarinis ugdymo stilius. Egalitarinio auklėjimo privalumai yra tai, kad vaikas mokosi objektyviai formuluoti ir diskutuoti. Tėvai palaiko ryšius su savo vaikais, o tai gali pagilinti santykius.

Nepaisant to, šis stilius yra labai prieštaringas. Manoma, kad vaikai yra pakankamai subrendę ir atsakingi. Egalitarinis auklėjimo stilius reikalauja daug laiko ir kantrybės ugdant vaiką.

„Laissez-faire“ stilius

„Laissez-faire“ ugdymo stilius atsisako visų ribų ir taisyklių. Čia kvestionuojama švietimo samprata ir vaikai turėtų iš esmės supaprastinti dalykus. Tai pasyvus auklėjimo stilius, kai tėvai leidžia vaikams elgtis pagal savo valią ir iš esmės įsikiša tik tada, kai būtina apsaugoti vaiką nuo žalos pavojaus.

Nėra jokių disciplinų ar taisyklių, bet taip pat mažiau pagyrimų ir kaltinimų. Visuomenėje šis stilius yra prieštaringas, nes, pasak mokslininkų, yra daug trūkumų. Vaikai neišmoksta jokių ribų, dažnai elgiasi nepagarbiai ir kartais negali pripažinti netinkamo elgesio.

Vaikams trūksta orientacijos ir tuo pačiu trūksta pripažinimo bei patvirtinimo. Kai kuriems vaikams kyla sunkumų būti dėmesingiems, nes jie to niekada neišmoko. Dažnai vaikai jaučiasi vieniši, nes tėvai yra pernelyg pasyvūs kaip svarbūs globėjai. „Laissez-faire“ stilius gali sukelti tai, kad suaugę vaikai patiria didelių sunkumų.