Gestai: funkcija, užduotys, vaidmuo ir ligos

Gestas yra neverbalinis bendravimas per rankas, rankas ir vadovas judesiai. Tai dažnai įvyksta kartu su žodiniu bendravimu ir palaiko kalbos ypatybes.

Kas yra gestas?

Gestas yra neverbalinis bendravimas per rankas, rankas ir vadovas judesiai. Gestai turi didžiulę reikšmę žmogaus evoliucijai ir prisidėjo prie kalbos raidos. Jie netgi turėjo įtakos vertikaliai vaikštančio žmogaus (Homo erectus), o vėliau ir kūrybingo žmogaus, Homo Faberio, raidai. Nuo tada jis naudojo ranką kaip įrankį. Žmogus naudojo ranką bendravimui gestais, iš kurių galėjo išsivystyti kalbos organai ir akustinis bendravimas. Gestais dauguma mokslininkų supranta semiotinį žmogaus kūno išraiškos potencialą vadovas, rankos ir rankos. Todėl kūno laikysena ir kūno judesiai nėra turimi omenyje. Kai kurie mokslininkai supranta šį terminą plačiau ir prideda nesąmoningus kūno judesius. Kiti gestais supranta visą nelingvistinį kūno veiksmą, kuriuo kažkas norėtų ką nors tyčia išreikšti. Į šį apibrėžimą taip pat integruoti ritualiniai gestai, veido išraiškos ir gestų kalba.

Funkcija ir užduotis

Kalba ir gestai vystėsi lygiagrečiai per visą žmonijos istoriją. Iki šiol yra glaudus ryšys tarp kalbinio ir gestinio bendravimo. Gestai vaidina svarbų vaidmenį religinėse ir socialinėse apeigose, tačiau yra naudojami ne tik kasdieniuose, bet ir kitose funkcijose. Tarpusavio bendravimo gestai skirti užmegzti, patvirtinti, pakeisti ar atkurti santykius. Jau XVII amžiuje buvo parašytos knygos su iliustracinių gestų sąrašais. Nuo XIX amžiaus buvo išsamios instrukcijos, kaip neverbaliniais gestais pabrėžti bendravimą viešose kalbose. Gestai skirstomi į dvi grupes: autonominius ir kalbą lydinčius gestus. Autonomiški gestai gali pakeisti kalbą, pavyzdžiui, kai rodoma į laisvą vietą, ty naudojant rodomą gestą. Gestai kartu su kalba skirti pabrėžti tai, kas sakoma. Šie vadinamieji iliustratoriai turi tikslą dar aiškiau pranešti apie aplinką. Gesto pagalba mintyse perteikiamas aiškus scenos vaizdas, kurį ne visada duoda vien kalba. Gestas dažnai yra supaprastinta kalbos forma, tačiau kaip ir kalba, ji perteikia vaizdą, mintį ar atmintis pasakotojo. Gestų ir kalbos bendrumas: jie tuo pačiu metu atlieka tą pačią funkciją, tačiau ją išreiškia skirtingais būdais. Gesto pagalba mintyse perteikiamas aiškus scenos vaizdas, o tai ne visada būna kalbant.

Ligos ir negalavimai

Ribotas gebėjimas išreikšti gestus pirmiausia atsiranda po nelaimingų atsitikimų, kai rankos nebeveikia tinkamai. Tačiau gestų anomalijos pasireiškia ir esant psichosomatiniams sutrikimams. Tada tai gali lemti pavaros sumažėjimą arba padidėjimą. Dažnai būna stereotipinių judesių sekų. Afazijos eigoje sutrinka ir gestai. Kalbos sutrikimas atsiranda dėl kairiojo pusrutulio ligos smegenys, daugiausia po a insultas. Priklausomai nuo jos sunkumo, afazija veikia ne tik kalbą ir supratimą, bet ir skaitymą, rašymą ir aritmetiką. Taip pat dažnai sutrinka veido išraiška ir gestai. Po avarijų ar smegenys ligos, nukentėję asmenys turi susidoroti su kalbos ar kalbos praradimu. Tada kompensacijai naudojamas gestas, tačiau jis neatlieka to, kas būtų sakoma kalba. Kuo sunkesnis kalbos sutrikimas, tuo įvairesnių gestų paveiktas asmuo pateikia. Tada gestai yra kompensacija ir pakeičia ribotą žodinį bendravimą. Sveikam žmogui gestų taisyklių rinkinys paprastai suprantamas ir atitinka socialines normas. Jau psichologinis stresas įvyksta pokyčiai, kurie save rodo visai kitaip. Vienas asmuo žymiai sumažina savo bendravimą, taip pat apribodamas gestus, kitas rodo padidėjusį nervingumą perdėtais gestais ir netinkamomis pastabomis. Sunki liga, kai pastebimai keičiasi gestai, yra Tourette sindromas. Netinkamą elgesį aplinka suvokia kaip labai savitą, tačiau sergantis žmogus sąmoningai jo nenaudoja. Pastebimi nosies niurzgliai, grimasos, akių mirksėjimas ir nešvankūs gestai. Pirmą kartą susidūrusi su nieko neįtariančia aplinka reaguoja sutrikusi. Nukentėjęs asmuo dažnai yra stigmatizuojamas ir vis labiau pasitraukia į izoliaciją.