Kaip diagnozuojama krūtinės ląstos dalis? | Krūtinė

Kaip diagnozuojama krūtinės ląstos dalis?

An rentgeno krūtinės ląstos, dar vadinamas rentgeno krūtinės ląstos. Jis naudojamas įvertinti struktūras ir organus, esančius dėžė srityje ir taip leidžia diagnozuoti kai kurias ligas. Į Rentgeno krūtinės ląstos, radiologas gali įvertinti plaučius, jų dydį širdis, šaukė, diafragma ir tarpuplaučio. Be to, rentgeno spinduliuose aiškiai matomos ypač kaulinės struktūros.

Dėl šios priežasties Rentgeno krūtinės ląstos taip pat naudojamas įvertinti šonkauliai, raktikaulis, krūtinkaulis ir krūtinės ląstos stuburas. Kadangi rentgeno spinduliai pacientui yra susiję su tam tikra spinduliuote, jie naudojami tik tam tikroms klinikinėms nuotraukoms atmesti. Jie apima plaučių uždegimas (plaučių uždegimas), pneumotoraksas (žlugo plaučių dėl oro, patekusio į tarpą tarp šaukė ir plaučiai), pleuros efuzija (skysčio kaupimasis tarp pleuros ir plaučių), hematotoraksas (kaupimas kraujas), chylothorax (kaupiasi limfa skystis) ir emfizema (per didelis plaučių pripūtimas).

Be to, rentgeno krūtinės ląstoje galima nustatyti patologinius pokyčius, pvz plaučių navikai, stemplės pokyčiai, pokyčiai aorta, širdis liga ar trachėjos ligos. Fotografuojant rentgeno spindulius, yra skirtingi spindulių keliai, kuriuos galima pasirinkti atsižvelgiant į vaizdo indikaciją. Viena yra vadinamoji pa projekcija (užpakalinė-priekinė projekcija).

Čia paciento krūtinės ląstos dalis apšvitinama iš užpakalio, o detektoriaus plokštelė yra priešais pacientą. Tai dažniausiai naudojamas spindulių kelias pacientams, kurie gali stovėti. Be to, paprastai daromas šoninis vaizdas, kad krūtinės ląstą būtų galima tiesiogiai įvertinti keliose plokštumose.

Kaip alternatyva pa vaizdui yra ap vaizdas (priekinė-užpakalinė projekcija), kuriame pacientas apšvitinamas iš priekio, o detektorius yra už krūtinės ląstos. Šis metodas daugiausia naudojamas gulintiems pacientams. Dėl šio pluošto kelio padidėja krūtinės ląstos priekyje esantys organai, nes jie yra arčiau radiacijos šaltinio.

Galų gale į tai reikia atsižvelgti vertinant rentgeno nuotrauką. Tačiau kai kuriems pacientams nėra kitos galimybės (pvz., Intensyviosios terapijos skyriuose), nes pacientai negali atsikelti. Vaizdai paprastai daromi naudojant vadinamąją kietojo pluošto techniką.

Naudojami rentgeno spinduliai, kurių intensyvumas yra 100-150kV. Krūtinės ląstos tomografija (kompiuterinė tomografija) suteikia dar išsamesnį krūtinės ląstos ir joje esančių organų bei struktūrų vaizdą. Nors rentgeno krūtinės ląstoje matomas tik dvimatis vaizdas dviem plokštumomis, KT vaizdus taip pat galima sujungti, kad susidarytų trimačiai vaizdai.

Šiuo tikslu pacientas stumiamas ant sofos per tam tikrą vamzdelį, kuris, skleidęs rentgeno spindulius, nustato ir apskaičiuoja kūno susilpnintą spinduliuotę. Kuo daugiau spinduliuotės leidžia audinio gabalas, tuo tamsesnė ji galiausiai pasirodys kompiuterio apskaičiuotuose vaizduose. Svarbu, kad pacientas nejudėtų kuo daugiau, nes tai gali sukelti neryškius vaizdus.

Galų gale, taikant šį metodą, gaunama daug atskirų pjūvių vaizdų, kurie vėliau sujungiami ir sudaromas bendras vaizdas. Tokiu būdu krūtinės ląstos organai ir struktūros rodomi nepersidengiant ir gali būti vertinami dėl pokyčių. Krūtinės ląstos CT gali būti ypač naudinga nustatant tikslią a plaučių navikas.

Jis taip pat dažnai naudojamas plaučių aptikimui embolija. Žinoma, krūtinės ląstos KT matomos tos pačios struktūros, kaip ir rentgeno krūtinės ląstoje. Todėl jis tinka vertinant stemplę, širdis, tarpuplaučio ir kaulinio krūtinės ląstos.

Be to, limfa mazgai taip pat aiškiai matomi KT. Tai vaidina svarbų vaidmenį, ypač sergant piktybinėmis ligomis. Priežastis, kodėl KT įprastai nenaudojama vietoj rentgeno spindulių, yra žymiai didesnė paciento spinduliuotės apšvita.

Dėl šios priežasties KT prašoma tik tada, jei naudojami įprasti metodai, tokie kaip rentgeno krūtinės ląstos arba ultragarsas (sonografija) negali suteikti pakankamai informacijos apie paciento ligą. Norint gauti dar geriau kontrastingus vaizdus, ​​prieš tyrimą pacientui gali būti skiriama kontrastinė medžiaga. Kadangi tai įvairiuose organuose kaupiasi skirtingai, tokiu būdu struktūras galima geriau atskirti viena nuo kitos. KT tyrimas paprastai trunka nuo 5 iki 20 minučių.