Tai dar vadinama medicinos profesijomis ir apima įvairias daugiau ar mažiau žinomas, gana skirtingas profesijas. Kiti pavadinimai, pavyzdžiui, nemedicininiai sveikatai profesijos, pagalbinės sveikatos priežiūros profesijos, papildomos sveikatos priežiūros profesijos ar medicinos padėjėjo profesijos dažnai suvokiamos kaip diskriminuojančios įvairių profesijų grupių, nes jos nepakankamai atspindi platų veiklos ir atsakomybės spektrą, nei teisinį reglamentavimą.
Nuostatai
Mokymas ir praktika sveikatai profesijas reglamentuoja teisės aktai - galimybė verstis profesija federaliniu lygiu suteikiant leidimą naudoti profesinį vardą. Kadangi valstybės turi laisvę įgyvendinti įstatymus, mokymo turinys ir kvalifikacijos standartai gali skirtis. Maždaug 50 profesionalių pavadinimų yra sugrupuoti:
- Akušerija (pvz., akušerė).
- Pagyvenę žmonės ir slaugos specialistai (pvz., Vaikų slaugytojai).
- Pagalbinės profesijos medicinos praktikose ir vaistinėse (pvz., Farmacijos techninis asistentas).
- Medicinos-technikos sritis (pvz., Medicininė-techninė sritis) radiologija asistentas).
- Reabilitacija (pvz., Kineziterapeutas, dietologas).
- Plačiąja prasme taip pat sveikatai amatas (pvz., klausos aparato akustikas).
- Kiti, pavyzdžiui, higienos (pvz., Dezinfekavimo) ir socialinio pobūdžio profesijos (pvz., Gydomasis pedagogas).
Natūropatas
„Heilpraktiker“ užima ypatingą poziciją: jie nėra mokomi akademinio ar kitaip teisiškai reglamentuojamo mokymo ir, skirtingai nei visos kitos gydomosios profesijos, nereikia praktikuoti valstybinio egzamino. Vieninteliai teisiniai reikalavimai yra baigtas vidurinis išsilavinimas, 25-erių metų pabaiga ir sveikatos priežiūros institucija - nereguliuojamas - pareiškėjo žinių ir įgūdžių patikrinimas. Jei tai teigiama, jis gauna valstybinę medicinos profesinės veiklos licenciją, yra įregistruotas kompetentingoje sveikatos įstaigoje ir, kaip ir akademinės gydomosios profesijos, yra savarankiškas asmuo.
Nuostatai
„Heilpraktiker“ profesiją Vokietijoje reglamentuoja „Heilpraktikergesetz“ ir Pirmasis jo įgyvendinimo įsakymas. Tačiau tai nėra aiškiai apibrėžta, o tik nulemta atribojimo nuo profesinio gydytojo įvaizdžio („medicinos praktika be medicininės pažymos“, ty be licencijos). Be to, siekiant užtikrinti savo profesijos kokybę ir rimtumą, daugelis alternatyvių specialistų yra savanoriškai organizuojami profesinėse asociacijose. Tai yra civilinės teisės asociacijos, kurių šešios didžiausios savo ruožtu veikia kartu kaip bendra iniciatyva „Die Deutschen Heilpraktikerverbände“ (DDH). „Heilpraktikerverbände“ taip pat paskelbė įmokų tvarkaraštį, į kurį paprastai orientuojasi gerbiami alternatyvūs specialistai.
Paslaugos
„Heilpraktiker“, kaip ir gydytojams bei psichoterapeutams, leidžiama „praktikuoti mediciną žmonėms“ (Heilpraktikergesetz apibrėžta kaip „profesionaliai ar komerciškai nustatanti, gydanti ar palengvinanti ligas, kančias ar kūno sužalojimus žmonėms“), tačiau jiems taikomi tam tikri apribojimai: neleidžiama gydyti pranešti užkrečiamos ligos ir venerinės ligos taip pat dantų, burnos ertmės ir žandikaulių ligos; jiems taip pat draudžiama padėti gimdant, tirti ir gydyti lytinius organus, išrašyti receptą narkotikai, naudojant rentgeno spindulius, persodinant audinius ir organus, atliekant kraujas perpylimas ir skrodimo atlikimas išduodant mirties liudijimus.
Priešingu atveju alternatyvūs specialistai gali, pavyzdžiui, švirkšti, gydyti sugedusius kaulaiir naudoti įvairias diagnostines ir terapines procedūras. Jiems leidžiama vadovauti praktikai ir vadovauti klinikai. Taigi „Heilpraktiker“, net ir neturėdamas teisinio reguliavimo, gali padaryti daugiau nei, pavyzdžiui, sveikatos ir slaugos (anksčiau slaugytojos)! Tačiau tas pats pasakytina ir čia: „Heilpraktiker“, kaip ir bet kuris kitas gydančiosios profesijos narys, gali elgtis tik pagal savo žinias ir įgūdžius ir gali būti laikomas atsakingu už tai, ką jis daro. „Heilpraktiker“ yra konfidenciali pareiga, kaip ir gydytojui, tačiau mažiau.
