Stottering arba „Balbuties“ atstovauja gana sudėtingam įvykiui, todėl „Bahandlung“ turi būti dėl priežasčių įvairiapusiškumo. Gydymo terminas čia vartojamas plačiąja šio žodžio prasme ir ne tik grynai medicinine ar kalbine-pedagogine prasme. Todėl į pradžioje pateiktą klausimą galima atsakyti tik taip, bet ir su sąlyginiu ne, atsižvelgiant į visas lydimas aplinkybes, dėl kurių mikčiojimas. Kokia yra mikčiojimo priežastis?
Priežastys
Ar tai vadinamojo kalbos centro defektas smegenys, įgimtas, netgi paveldimas būklėAr tai galbūt nervingumo išraiška, ar nenoras, neklaužada ar iššūkis mikčiojimas? Šie klausimai dažnai užduodami gydytojui ar kalbos pedagogui. Pabandysime trumpai atsakyti į šiuos klausimus. A smegenys defektą galima manyti tik tuo atveju, jei tam tikruose smegenų regionuose yra įrodomų patologinių pokyčių. Šis mikčiojimo tipas siejamas su dar daugiau kalbos sutrikimai. Tačiau šie retesni mikčiojimo atvejai nebus aptariami čia, kaip ir mikčiojimai, turintys didelių intelekto trūkumų. Mikčiojimas nėra paveldimas būklėir moksliniai tyrimai neįrodo, kad jis yra paveldimas. Kai kurie žmonės mano, kad mikčiojimas priklauso vadinamiesiems nervingiesiems kalbos sutrikimai. Medicininiu požiūriu galima teigti, kad bendro nervinio per didelio jaudrumo požymiai dažnai pastebimi vaikams ir paaugliams, mikčiojimas. Jie yra lydintys simptomai. Priežastis yra ne bendras nervingumas, o gretutinis ar antrinis simptomas, atsirandantis dėl toliau aprašomo bendro vaizdo. Psichoterapiniu ar neurologiniu požiūriu turime atmesti mintį, kad iššūkis, išdykavimas ar net maištavimas yra priežastys, dėl kurių vadovauti iki mikčiojimo. Tačiau mes pastebime, kad dauguma vaikų ir paauglių, kurie mikčiojimas yra tie, kuriuos reikia apibūdinti kaip neurotikus. Būtent su jais norime čia susidurti daugiausia. Neurozės yra organų ar ištisų organų sistemų sutrikimai, kuriuos sukelia kontroliuojantis ir reguliuojantis organas smegenys. Jie beveik visada atsiranda dėl sutrikusių santykių tarp viso organizmo ir jo aplinkos. Kaip ir kiekviena neurozė, neurotinis mikčiojimas taip pat slepia labai sudėtingą fizinį ir kūno procesą, kurį sunku atskleisti ir ne visada įmanoma, nes ne visada galime tiksliai atskleisti visus objektyvius dalykus. bazės plėtrai ir pašalinimas funkcinio proceso sutrikimų iš vaiko išraiškos formų. Pagrindinės vaikų neurozių vystymosi ir dėl to mikčiojimo priežastys yra pagrįstos vaiko ir jo aplinkos tarpusavio santykių sutrikimais. Mikčiojančių vaikų, kuriems nėra pakankamai aplinkos sutrikimų, atveju mikčiojimas kartais grindžiamas charakterio ypatumais, kai beveik be išimties emocinių, valingų ir instinktyvių gyvenimo srityje yra rimtų sutrikimų. Tiek charakterio savyje, tiek neurotiškuose vaikuose nėra intelektualinio atsilikimo, kartais šie vaikai netgi turi gana gerą intelektą. Mikčiojimas rodo save kaip tarimo technikos sutrikimą. Todėl, kaip lydinčius simptomus, neretai galima pastebėti sodrius, dažnai grimasą keliančius visos veido raumenų, rankų, kojų judesius ir sugedusius kvėpavimas technika.
Simptomai, skundai ir požymiai
Tipiškas mikčiojimo simptomas yra nerami, nevalingai nutraukta kalba ir nevalingas atskirų skiemenų kartojimas. Kai kurie mikčiojantys žmonės nesugeba laisvai kalbėti pirmo skiemens, kiti turi problemų su kiekvienu žodžiu. Jiems nesiseka suprantamai ištarti sakinio. Be galimo priverstinio atskirų skiemenų ir žodžių, kaip tipiškų mikčiojimo požymių, kartojimo, daugelio nukentėjusių asmenų skundai pirmiausia yra psichologinio pobūdžio. Kalba kaip bendravimo priemonė yra reikalinga daugelyje situacijų, kad socialiniai santykiai galėtų vystytis ir būti palaikomi. Jei negydoma, dėl šios srities skundų nukentėję asmenys dažnai pasitraukia. Jie vengia situacijų, kai mikčiojimas yra ypač ryškus, ir kraštutiniais atvejais vengia bet kokio pokalbio. Yra nepageidaujamos socialinės izoliacijos pavojus ir galimos pasekmės, pvz Depresija ir net polinkis į savižudybę. Ypač vaikai ir paaugliai emociškai kenčia nuo mikčiojimo, nes jų bendraamžiai dažnai menkai supranta ir pašiepia kalbos sutrikimus. Pirmą kartą pasirodžius simptomams, rodantiems mikčiojimą, patartina kreiptis į specialistą. Kuo greičiau bus galima pašalinti kalbos defekto požymius, tuo greičiau nukentėjusieji ras kelią atgal į įprastą kalbėjimo būdą.
Ligos progresavimas
Psichologiškai vaikai, kurie mikčiojimas atrodo slopinami, bet tuo pačiu metu neramūs, drovūs ir kartais iššaukiantys. Daugumą mikčiojančių žmonių kenčia nuo kalbos sutrikimo, todėl šie vaikai, taip pat todėl, kad dažnai yra labai erzinami, erzinami ir tyčiojamasi, atsitraukia nuo kitų, taip prarandami natūralus kontakto poreikis ir paties vaiko gyvenimo potraukis. Neurologų ir psichoterapeutų požiūriu teisinga sakyti, kad iki šiol didžiausia dalis visų mikčiojančių vaikų yra tie, kurie turi aplinkos sutrikimų. Todėl šie vaikai taip pat atrodo neramūs dėl savo motorinės veiklos (kūno judesių), netvirto elgesio, taip pat laikomi nervingais dėl jau aprašyto psichologinio kitoniškumo. Tai turi būti vertinama taip, kad trikdytų aplinką būklė mikčiojimas ir tai savo ruožtu daro įtaką vaiko asmenybei taip, kad pasireiškia nervingi kartu ir dėl to atsirandantys simptomai.
Komplikacijos
Su mikčiojimu susijusios komplikacijos dažniausiai kyla nukentėjusio asmens socialinėje sferoje. Ypač neapdorotas mikčiojimas priverčia mikčiotoją daugeliu atvejų palaipsniui vengti socialinių situacijų. Baiminamasi trečiųjų šalių žvilgsnių ir pašaipų, o labiau norima pasitraukti. Tai gali vadovauti įprasto kasdienio gyvenimo tiek asmeninėje, tiek profesinėje srityje. Ypač vaikai, kurie nė nesupranta sveikataisusijusios mikčiojimo aplinkybės, taip pat negali žodžiu išreikšti savo emocijų šiuo klausimu. Jiems gresia socialinė izoliacija. Jei kalbos paprastai vengiama dėl mikčiojimo, taip pat yra kalbos raidos vėlavimo rizika, dėl kurios vėliau reikia intensyvaus logopedinio terapija. Be tokio gydymo rizikuoja ir sėkmė mokykloje. Atitinkamai, mikčiojimo komplikacijų geriausia išvengti greitai pradedant terapija. Priklausomai nuo mikčiojimo priežasties, net terapija iš karto neduoda norimų rezultatų. Reikia laiko, kol vėl bus galima išmokti įprasto kalbėjimo būdo. Norėdami išvengti psichosocialinių komplikacijų, psichoterapija todėl taip pat gali būti nurodoma kartu Kalbos terapija.
Kada reikia kreiptis į gydytoją?
Kalbos sutrikimai ne visada reikia gydytojo. Jei mikčiojimas įvyksta dėl vidinio jaudulio, įtemptos patirties ar įtemptos situacijos, tai laikinas reiškinys. Kai tik po kurio laiko normalus kalbos srautas grįžta, nukentėjusiam asmeniui jokios kitos pagalbos nebereikia. Iš esmės šiose situacijose reikia būti atsargiems. To pakanka norint pasiekti ilgalaikį pagerėjimą. Jei mikčiojimas išlieka skirtingose situacijose arba padidėja jų mastas ir tikimybė, reikia kreiptis į gydytoją. Nevalingas skiemenų kartojimas ar nerami tarimas turėtų būti aptarti su gydytoju. Nepaisant to, ar mikčiojimas vyksta tik tam tikroje aplinkoje, ar esant asmenims, nukentėjęs asmuo turėtų gauti tinkamą paramą. Norint išsiaiškinti priežastį, reikalingas gydytojas ar terapeutas. Jei be kalbos sutrikimų atsiranda ir psichologinių problemų, reikia apsilankyti pas gydytoją. Pasikeitus elgesiui, miego sutrikimams, vegetaciniams sutrikimams, galvos skausmas ar asmenybės pokyčius, būtina išaiškinti simptomus. Socialinė izoliacija ar atsisakymas dalyvauti socialiniame gyvenime yra įspėjamieji ženklai, kurių nereikėtų ignoruoti.
Gydymas ir terapija
Gydant mikčiojimą, pirmiausia reikia nustatyti priežastį, nes intelektualiai neišsivysčiusiam vaikui reikalingas visai kitoks gydymas nei neurotiškam. Apskritai, į mikčiojantį vaiką reikia elgtis ramiai ir užtikrintai ir nekreipti per daug dėmesio į kalbos sutrikimas, nes kuo daugiau dėmesio tam skiriama, tuo vaikai tampa neužtikrinti ir tuo labiau pasireiškia simptomas. Kad nežiūrėtum mikčioti į burna pokalbio metu yra gerai žinomas. Tuomet mikčiojantis žmogus kalba laisviau ir nevaržomai. Stebina tai, kad mikčiojimas visiškai neatsiranda skaitant ir niekada dainuojant. Šiuos faktus taip pat panaudojo gydymo metu. Beje, kalbos techniką galima gerokai patobulinti arba normalizuoti taikant specifinį kalbos gydymą, kurį dažniausiai vykdo kalbos pedagogai, taip pat Kalbos terapija mokyklos. Atsižvelgiant į vaiko amžių, jei įmanoma ankstyvoje stadijoje, speciali psichoterapinė priemonės galima paimti. Jau mokykliniame amžiuje vadinamasis autogeninė treniruotė gali būti taikoma, kuri daugiausia naudojama poilsis bet ir už koncentracija apie atskirų organų ir organų sistemų funkcionavimą. hipnozė nepasitvirtino. Tinkami vaistai gali nusiraminti mikčiojantįjį ir padidinti jo fizinę bei psichologinę būklę stresas tolerancija, o tai teigiamai veikia gydymą. Tačiau vaistai yra tik palaikomoji terapija. Nėra vaisto, kuris pašalintų mikčiojimą. Labai svarbu yra pedagogų ir mokytojų požiūris, ypač kalbant apie mikčiojančius vaikus, kai priežastys yra susijusios su aplinkos trikdžiais. Mušimas, barimas, draudimai ir panašūs drastiški vadinamieji edukaciniai priemonės pasunkinti mikčiojimo simptomą ir vadovauti tolesniam vaikiškam netinkamam prisitaikymui. Draugiškesnis, ramesnis, labiau atsipalaidavęs tonas, derinamas su priemonės kurie kelia pasitikėjimą savimi, tuo naudingiau visai mikčiojančio vaiko asmenybei.
Požiūris
Šiandien mikčiojimas dažnai gali būti visiškai sustabdytas arba sumažintas tiek, kad nukentėjęs asmuo nebejaustų jokio spaudimo kentėti, naudodamas šiuolaikinius metodus. Kalbos terapija. Gydymo sėkmė gali labai priklausyti nuo to, kokios buvo mikčiojimo priežastys ir priežastis. Pavyzdžiui, situacijos metu staiga mikčiojama dažnai vaiko vystymasis o paskui vėl visai staiga dingsta. Šiuo atveju speciali priežiūra nėra būtina. Ilgos mikčiojimo neaiškiais veiksniais fazės arba susijusios su psichologinėmis priežastimis paprastai reikalauja ilgesnės terapijos. Be kita ko, nukentėjusieji mokosi naujų kalbos metodikų ir metodų, padedančių įveikti mikčiojimą ir sąmoningai atkreipti dėmesį į kalbėjimo būdą. Paskesni susitikimai gali būti naudingi norint peržiūrėti ir atnaujinti išmoktų dalykų efektyvumą. Daugeliui mikčiojimo paveiktų žmonių reikia paskesnių paskyrimų, kad jie gautų reguliarų grįžtamąjį ryšį ir stabilizuotųsi, ypač jei priežastis yra psichologinė. Jei išmoktos kalbos technikos nėra naudojamos tinkamai ar nuosekliai, mikčiojimas taip pat gali grįžti. Tolesnė priežiūra taip pat padeda išvengti šios problemos ir vėl ir vėl taisyklingai kalbėti net ir ūmiai gydant mikčiojimą.
Ką galite padaryti patys
Mikčiotojai turėtų būti atviri dėl savo būklės. Dažnai mikčiojimo išpuoliai sukelia socialinę atskirtį ar gėdą. Mikčiojantys žmonės gali pranešti apie savo diskomfortą, kai susiduria su nepažįstamais žmonėmis. Esant tinkamam laisvumui, susitvarkyti su sutrikimu tampa daug lengviau, o mikčiojimas taip pat dažnai atslūgsta. AIDS tokie kaip vadinamieji klausos grįžtamojo ryšio įtaisai, analizuodami ir taisydami, pagerina kalbos srautą. Taip pat naudinga turėti draugą ar globėją, kuris atkreipia dėmesį į mikčiojimą sergančiam asmeniui ir teisingai kalba su juo. Kadangi mikčiojimas dažnai būna dėl nervinimosi, su mikčiojimais reikia elgtis kantriai ir supratingai. Mikčiojimas turi būti gydomas mėnesius ir metus, kol jo visiškai nebeliks. Kai kuriems pacientams neurologinis sutrikimas išlieka net visą gyvenimą. Tačiau mokymas ir tinkamų kalbėjimo būdų naudojimas, taip pat atviras požiūris į sutrikimą yra svarbūs veiksniai kovojant su mikčiojimu. Pacientai, kurie jaučiasi ribojami dėl savo būklės, turėtų kreiptis į logopedą ir, jei reikia, kreiptis į savipagalbos grupę.
