Nepilnavertiškumo komplekso terminas buvo perimtas iš literatūros Alfredo Adlerio ir šiandien apibūdina rimtas psichologines problemas. Deja, kompleksai, dažnai vartojami kaip išankstinis nusistatymas, yra psichikos sutrikimas, kai sergantysis jaučiasi nepilnaverčiu ir neadekvačiu. Terapija teikiama psichoterapinė intervencija.
Kas yra nepilnavertiškumo kompleksai?
Asmenys, apkrauti nepilnavertiškumo jausmais, kenčia dėl lygiagretaus neigiamo savęs įvaizdžio. Terapija teikiama psichoterapinė intervencija. Nepilnavertiškumo jausmu apkraunami asmenys tuo pačiu metu kenčia nuo neigiamo savęs įvaizdžio. Atrodo, kad jų laimėjimų ir sėkmės jiems niekada nepakanka, nes jie kelia sau neįvykdomus reikalavimus. Nukentėję asmenys dažniausiai būna perfekcionistai, užsikabina apie tariamas charakterio silpnybes ir reaguoja depresyviai, kai jų veiksmai neatitinka jiems keliamų aukštų reikalavimų. Tai paskatina juos vis naujiems, ekstremalesniems piko pasirodymams, kuriuos vis dėlto lydi psichologinės ir fizinės ligos. Daugelis sergančiųjų yra savižudiški ir kenčia nuo su lytimi susijusių simptomų, tokių kaip agresyvumas kritikuojant, valgymo sutrikimai ir priklausomybės. Tie, kurie kenčia nuo nepilnavertiškumo kompleksų, dažnai pasitraukia iš savęs, kad išvengtų susidūrimo su kitais. Socialinio kontakto trūkumas ir vienišumas yra pasekmės ir dar labiau sustiprina nepilnavertiškumo kompleksus.
Priežastys
Nepilnavertiškumo kompleksų, kaip ir visų psichikos sutrikimų, priežastys randamos vaikystė. Nukentėjusius asmenis, remiantis Sigmundo Freudo tyrimais, nuo mažų dienų kamavo tėvų meilės ir rūpesčio trūkumas bei nepakankamas jų pasiekimų pripažinimas. Pasak Freudo, nepilnavertiškumo kompleksų priežastys yra tipiškos tėvų klaidos, pavyzdžiui, nesugebėjimas maitinti krūtimi, per mažai laiko vaikui ir empatinės paramos stoka. Nukentėję asmenys dažnai buvo kritikuojami kaip vaikai ir retai giriami. Paulas Häberlinas prie Freudo teorijų prideda teiginį, kad per didelis vaikų gadinimas taip pat palankus vėlesniems nepilnavertiškumo kompleksams. Nes jei nebūtų sugadinimo, vaikas ir suaugęs vėliau visada ieškotų šio pripažinimo, o tai neįmanoma sveikuose santykiuose. Net ir suaugus, nepaisant dažnai nepaprastos karjeros, nukentėjusieji nuo abiejų priežasčių nuolat siekia pripažinimo ir negali džiaugtis sėkme. Jų nuolatinis nesaugumas ir beveik priverstinis įprotis lyginti save su kitais viskuo, ką daro, sergančiuosius paverčia prislėgtais pašaliniais.
Ligos, turinčios šį simptomą
- Valgymo sutrikimai
- Nutukimas
- Pasienio sindromas
Diagnozė ir eiga
Svarbu atskirti įprastas abejones dėl savo pasiekimų nuo perdėto neigiamo savęs įvaizdžio ir patologinio nepilnavertiškumo kompleksų. Diagnozuoti patologinius nepilnavertiškumo kompleksus galima tik tuo atveju, jei nukentėjęs asmuo pats ieško pagalbos. Apsilankymas pas psichologą ar psichiatrinę polikliniką su pagalbos prašymu suteikia informacijos apie psichinių sutrikimų buvimą ir nepilnavertiškumo kompleksų sunkumą. Profesionali nepilnavertiškumo kompleksų diagnostika atliekama per vieną ar dvi kelių valandų sesijas, užpildant standartizuotas anketas ir keletą interviu su psichiatrais ar psichoterapeutais. Remiantis taip nustatytais rezultatais, terapija yra inicijuojamas. Kai kuriais atvejais nepilnavertiškumo kompleksai yra a simptomas asmenybės sutrikimas pavyzdžiui, pasienio, tokiu atveju susigrąžinimas yra abejotinas. Jei nepilnavertiškumo kompleksai atsiranda kaip savarankiškos problemos, savipagalba ir psichoterapija žada geras perspektyvas.
Komplikacijos
Nepilnavertiškumo jausmas gali būti susijęs su įvairiais psichologiniais sutrikimais arba gali išsivystyti į dideles problemas, jei jų negydoma. Pavyzdžiui, gali būti, kad nepilnavertiškumo jausmas gali virsti socialiniu nerimu. Žmonės, turintys vertinimo nerimą, bijo, kad kiti juos vertins prastai. Net jei jie žino, kad ši baimė yra perdėta ar nepagrįsta, jie dažnai negali nuo jos atsiriboti. Dėl socialinio nerimo sergantieji dažnai atsitraukia ir vengia situacijų, kuriose kiti gali juos įvertinti. Nevertingumo ar kaltės jausmas taip pat gali pakenkti rezultatams darbe, mokykloje ar apskritai kitų žmonių akivaizdoje. Kai kuriais atvejais atlikimo paprasčiausiai negalima gauti lemiamu momentu (pavyzdžiui, egzamino metu), nors asmuo yra puikiai sugeba atitinkamai atlikti kitas situacijas. Kiti psichikos sutrikimai taip pat galimi dėl nepilnavertiškumo jausmo arba dėl jų priežasties. Tai apima depresijos sutrikimus ir įvairius asmenybės sutrikimus. Čia gali būti galimos tokios komplikacijos kaip nerimas ar savižudybė. Nepilnavertiškumo jausmą turintys žmonės kartais suvokia save ar savo problemas kaip pernelyg nesvarbius. Todėl nukentėjusiesiems svarbu rimtai atsižvelgti į savo problemas ir nusiskundimus ir leisti sau tai daryti kalbėti apie juos gydytojui ar terapeutui.
Kada reikia kreiptis į gydytoją?
Esant nepilnavertiškumo kompleksams, sunku numatyti, kada būtinas medikamentinis gydymas. Dažnai sergantys pašaliniai žmonės ir draugai gali gerai įvertinti situaciją ir pasiūlyti pacientui patarimų. Jei nepilnavertiškumo kompleksai pirmiausia pasireiškia paauglystėje ir yra susiję su brendimu, apsilankyti pas gydytoją paprastai nereikia. Šiame amžiuje paauglius dažnai kamuoja nepilnavertiškumo kompleksai. Jei jie yra ribose ir yra susiję su blogais oda, pavyzdžiui, nereikia gydyti. Dėl nepilnavertiškumo kompleksų reikėtų kreiptis į gydytoją, kai dėl gyvenimo būdingų didelių gyvenimo apribojimų būklė. Tai yra, pavyzdžiui, kai pacientas atsitraukia ir nebedalyvauja socialiniuose susibūrimuose dėl nepilnavertiškumo kompleksų. Psichologo gydymas taip pat yra būtinas nepilnavertiškumo kompleksams gydyti esant psichologiniams nusiskundimams ar Depresija. Skubus medicininis gydymas reikalingas, jei pacientas pats save nuteikia skausmas. Susižalojantis elgesys gali vadovauti rimtų pasekmių ir turėtų būti gydomi kuo greičiau. Esant visuotiniam nepasitenkinimui, paprastai verta apsilankyti pas gydytoją, kad išsiaiškintų ir gydytų nepilnavertiškumo komplekso priežastis.
Gydymas ir terapija
Nepilnavertiškumo kompleksų gydymo ramsčiai yra psichoterapija ir savipagalba. Savipagalba susideda iš keitimosi idėjomis su kitais ligoniais ir konsultacijos su patikimu asmeniu, kuris galėtų neutraliai ir objektyviai įvertinti profesinę veiklą. Pareiškimas apie nukentėjusio asmens veiklą turėtų būti neutralus ir pagrįstas. Kadangi pacientams dažniausiai kyla problemų prašant kitų įvertinti jų veiklą ir sutikti su pacientais objektyvumas šio teiginio, prieš šį žingsnį turėtų vykti pirminės psichoterapinės diskusijos. Nepilnavertiškumo kompleksų atveju elgesio terapija paprastai yra geriausias pasirinkimas. Pirmiausia, lėto mąstymo metu ištiriamos ir realiai suabejojamos priežastys. Po to seka užduotys išmokti naują elgesį ir patirti tai, ko išmoko kasdieniame gyvenime. Tikslas psichoterapija yra sveiko pasitikėjimo savimi ugdymas.
Perspektyva ir prognozė
Įveikti nepilnavertiškumo kompleksus be pašalinės pagalbos yra sunku, bet ne neįmanoma. Paprastai jos atsiranda dėl ankstyvojo ugdymo klaidų vaikystė. Jei kančios spaudimas yra labai stiprus, reikėtų kreiptis į psichoterapeutą. Nepaisant to, nukentėjusieji gali išmokti geriau susitvarkyti su savo žema saviverte. Lengviausias būdas įveikti nepilnavertiškumo kompleksus yra sergantiems žmonėms susidurti su savo baimėmis. Šis metodas taip pat naudojamas konfrontacijos terapijoje. Savo vertės jausmą galima padidinti psichologinėmis gudrybėmis. Teigiami teiginiai, ty reguliariai sakomi teigiami įsitikinimai, padeda įveikti ir labiau patenkinti. Nuolat kartojant šias frazes tvirtai įtvirtina pasąmonė. Deklamavimą galima palaikyti užsirašius juos į dienoraštį. Naudinga žinoti, kad nė vienas žmogus neturi tam tikros vertybės nuo pat gimimo. Lyginant save su kitais, dažniausiai atsiranda neigiama spiralė. Pesimistas visada randa kažką blogo savyje. Kas susilaiko nuo tokių minčių iš principo, gyvena lengviau ir laisviau. Nepilnavertiškumo kompleksai ir polinkis į perfekcionizmą dažnai pasireiškia kartu. Tie, kurie kartkartėmis taip pat leidžia klaidas ir iš karto neatsitraukia nuo tariamai savęs sukeltų kliūčių, gali išsivaduoti iš daugelio problemų. Tačiau, jei nepilnavertiškumo jausmą lydi psichikos ligos, juos turi gydyti gydytojas.
Prevencija
Tėvai apsaugo savo vaikus nuo nepilnavertiškumo kompleksų, įskiepydami sveiką savęs jausmą, mylėdami sąveikair rimtai žiūrėdami į jų jausmus. Sveikas pagyrimas ir kritika yra raktai į sveiką psichiką.
Štai ką galite padaryti patys
Esant nepilnavertiškumo kompleksams, nebūtina nedelsiant kreiptis į psichologą. Daugeliu atvejų padės aiškūs pokalbiai su draugais, šeima ar kitu patikimu asmeniu. Nukentėjęs asmuo jokiu būdu neturėtų užsisklęsti savyje ir būti atviras bei sąžiningas savo problemos atžvilgiu. Čia taip pat galima aplankyti savipagalbos grupes, kurios gali gydyti nepilnavertiškumo kompleksus. Sergantysis turėtų nustoti užsiimti tokia veikla vadovauti nepilnavertiškumo kompleksams. Tai apima, pavyzdžiui, televizijos programų, kuriose pateikiami neautentiški pageidaujami matmenys, žiūrėjimą. Tai ypač neigiamai veikia vaikus ir paauglius ir gali vadovauti prie melagingų idėjų. Taip pat turėtų būti nutrauktas kontaktas su žmonėmis, prisidėjusiais prie nepilnavertiškumo kompleksų. Daugeliu atvejų knygos ir dalijimasis patirtimi padeda pašalinti simptomą. Taip pat visada naudinga orientuotis į sveiką gyvenimo ritmą. Tai visų pirma apima sveiką dieta ir daug fizinio aktyvumo. Keitimasis patirtimi taip pat gali būti vykdomas anonimiškai internete, taip pat gali padėti išspręsti nepilnavertiškumo kompleksą. Suaugusieji visada turėtų mokyti vaikus pagrįstos savivertės ir taip apsaugoti juos nuo nepilnavertiškumo kompleksų.
