Nukleozidų analogas yra medžiaga, panaši į natūralų nukleozidą. Visų pirma tai yra narkotikai vartojami antivirusiniam gydymui (žinomi kaip nukleozidų atvirkštinės transkriptazės inhibitoriai, NRTI). Todėl nukleozidų analogai vaidina svarbų vaidmenį gydant užkrečiamos ligos pvz., ŽIV, hepatito B (HBV) ir hepatito C (HBC).
Kas yra nukleozidų analogai?
Terminas nukleozidų analogas yra bendras terminas, vartojamas žmonių medicinoje ir farmakologijoje. Tai reiškia įvairias medžiagas, kurios turi panašumų su natūraliais nukleozidais. Nukleozidas yra junginys, susidedantis iš nukleino bazės ir pentozės, kurios yra svarbus nukleino rūgšties (esminio DNR elemento) komponentas. Todėl nukleozidų analogai yra panašūs į genetinės medžiagos statybinius elementus. Dėl šių savybių jiems pavyksta nuslopinti viruso replikaciją. Tokiu būdu jie sumažina viruso apkrovą organizme, todėl pastebimai pagerėja konkretūs ligos simptomai. Svarbiausi nukleozidų analogai yra narkotikai ribavirinas, zidovudinas, abakaviras, tenofoviras, didanozinas, stavudinas ir lamivudinas. Jie naudojami ŽIV, hepatito B (HBV) arba hepatito C (HBC).
Farmakologinis poveikis organizmui ir organams
Nukleozidų analogų veiksmingumas iš esmės priklauso nuo jų struktūrinio panašumo į genetinės medžiagos komponentus. Atitinkamas medžiagas ląstelė pasisavina ir atitinkamą poveikį sukelia tik ląstelėje vykstančio fosforilinimo būdu. Šio proceso metu ląstelė palaipsniui paverčia nukleozidų analogą į fosfatas likučiai. Analogai tampa sukurtos DNR dalimi kaip „klaidingi“ komponentai. Tai sukelia kitaip tinkamai sukonstruotos DNR grandinės pertraukimą ir taip sukelia polimerizacijos nutraukimą. Atvirkštinė ląstelės transkripcija sustabdoma ir virusas negali toliau daugintis. Po kurio laiko tai žymiai sumažina viruso apkrovą organizme.
Medicinos taikymas ir naudojimas gydymui ir profilaktikai.
Nukleozidų analogų taikymo sritis sudaro terapija virusinių infekcijų. Svarbiausia sritis čia yra ŽIV gydymas ir hepatito B (HBV). Jie pirmą kartą buvo paskirti kaip ŽIV dalis terapija Sukūrus nukleozidų analogus, prasidėjo šiuolaikinis kombinuotas gydymas, kuris lėmė didelę terapinę sėkmę. Šiuolaikiniai jaunosios kartos preparatai vartojami vieną kartą per dieną plėvele dengtų pavidalų tabletės žodžiu administracija. Taigi pacientams lengva paimti nukleozidų analogus. Nukleozidų analogai staduvinas, citidinas, zidovudinas, lamivudinas, abakavirasir inozino šiuo metu yra ŽIV infekcijos gydymui. Nukleozidų analogų buvo tik gydant hepatitas B (HBV) nuo 2000-ųjų pradžios. Prieš tai veiklioji medžiaga lamivudinas, sukurta ŽIV infekcijai gydyti, ir šiek tiek jaunesnė adefoviras buvo skiriami. Kita vertus, šiuolaikiniai gydymo metodai remiasi nukleozidų analogais. narkotikai tenofoviras ir entekaviras yra skiriami. Gydytojai tikisi, kad tai sumažins atsparumo vystymąsi ir vadovauti siekiant didesnės sėkmės ilgalaikėje perspektyvoje terapija. Kovojant su HBV, nukleozidų analogai yra derinami su kitomis medžiagomis. Europos Sąjungoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose galioja griežtas receptų ir vaistinių reikalavimas, todėl jų galima įsigyti tik iš anksto išrašius gydytojui.
Rizika ir šalutinis poveikis
Nors laikoma, kad nukleozidų analogai yra gerai toleruojami, jų vartojimas nėra pavojingas ir šalutinis. Virškinimo trakto sutrikimas yra dažnas po naudojimo. Pacientai praneša apie nepateisinamą sotumo jausmą, pykinimas, vėmimasir viduriavimas. Be to, bendras negalavimas ir galvos skausmas taip pat gali atsirasti. Be to, galima įsivaizduoti ir ilgalaikį šalutinį poveikį, kuris išryškėja tik po kelerių metų naudojimo. Dažnas yra pankreatitas, mielotoksiškumas, polineuropatija, pieno acidozė ir lipoatrofija. Tikriausiai taip yra dėl to, kad nukleozidų analogai yra toksiški mitochondrijos. Tačiau toksinio poveikio intensyvumas priklauso nuo konkretaus naudojamo preparato. Pacientai, kurie yra alergiški tam tikram naudojamam nukleozidų analogui, turi susilaikyti nuo jo vartojimo, nes yra medicininių kontraindikacijų.
