Nykščio čiulpimas arba čiulpimas yra įgimtas žmogaus refleksas, kuris yra visiškai normalus kūdikystėje. Tačiau jei vyresnių vaikų elgesys nesibaigia savaime, tai gali tapti problematiška. Čia reikia atsverti nykščio čiulpimą, atsižvelgiant į žandikaulį ir gomurį.
Kas yra čiulpimas nykščiu?
Nykščio čiulpimas arba čiulpimas yra įgimtas žmogaus refleksas, kuris yra visiškai normalus kūdikystėje. Tačiau jei vyresnių vaikų elgesys nesibaigia savaime, tai gali tapti problematiška. Žindymas nykščiu yra žmogaus įprotis. Tai reiškia, kad naujagimis ar mažylis kiša nykštį burna čiulpti ar čiulpti. Nykščio čiulpimas iš esmės yra nepaprastai natūralus procesas, su kuriuo gimsta kiekvienas kūdikis ir dažniausiai yra be problemų. Daugeliu atvejų refleksas savaime išnyksta maždaug dvejų metų amžiaus. Manoma, kad vaikai ramina save čiulpdami ir susitvarko stresas tokiu būdu. Kūdikiai taip pat jaučia komfortą, apsaugą ir saugumą. Daugeliu atvejų nykščio čiulpimas apima ne tik savo kramtymą pirštas. Dažnai vaikai čiulpia naudodami ir pažįstamus daiktus, tokius kaip glamonių antklodės, iškamšos ar net drabužiai.
Priežastys
Nykščio čiulpimo reflekso priežastys giliai įsišaknijusios įgimtame žmogaus elgesyje. Čiulpimo refleksas jau būna vaikui, kai jis ką tik atėjo į pasaulį. Atitinkamai nykščio čiulpimas yra viena iš pirmųjų veiklų, kurias vaikas atlieka instinktyviai ir be pagalbos. Dėl šio reflekso naujagimis iškart ima čiulpti, kai jo lūpos ar net tik jo galiukas kalba liečiasi su svetimu daiktu, pavyzdžiui, nykščiu. Šis reiškinys, kurį galima pastebėti ir beždžionėms, yra ypač svarbus norint užtikrinti, kad pirmaisiais gyvenimo metais būtų garantuojamas maisto vartojimas. Tačiau psichologiškai nykščio čiulpimas yra ne tik čiulpimo refleksas, bet ir savęs raminimo forma mažiems vaikams, net suaugusiems.
Diagnozė ir eiga
Tarp specialistų nustatyta taisyklė, kad nykščio čiulpimas yra visiškai normalus ir nekenksmingas iki maždaug trejų metų amžiaus. Tačiau jei po šios amžiaus ribos elgesys tęsiasi ir galbūt netgi gali būti pastebėtas suaugusiesiems, reikia kalbėti ne tik apie blogą įprotį, bet ir apie žalingą elgesį sveikatai. Nepaisant to, ne visi medicinos ekspertai priskiria neigiamą reikšmę „čiulpimui“ suaugus. Nykščio čiulpimas laikomas raminančiu, jaukiu ir stresas-palengvina net tarp suaugusiųjų. Nepaisant viso to, nykščio čiulpimas dažnai būna gėdingas tabu tema tarp suaugusiųjų. Didėjant amžiui, nuolatinis čiulpimas gali vadovauti į dantų nesutapimą. Ypač kritinio amžiaus vaikams augimas sparčiai progresuoja, smilkiniai stumiami į priekį ir tampa kreivai dėl nuolatinio nykščio čiulpimo. Tačiau vėlesniame etape dažniausiai pasitaiko ir žandikaulių nesutapimų, kurie išlieka visam gyvenimui ir kuriuos galima ištaisyti tik sunkiai ir labai stengiantis.
Gydymas ir terapija
Jei vaikams atsiranda nuolatinės žalos požymių dėl nesiliaujančio nykščio čiulpimo, problemos neišvengiama. Visada galioja taisyklė: kuo anksčiau, tuo geriau. Iš esmės, čiulptukas visada yra geresnis už nykštį, todėl pakaitinė vaiko veikla iš pradžių yra protinga. Nuo trečiųjų gyvenimo metų, atsižvelgiant į galimą visam laikui padarytą žalą protezas, reikia pradėti nuo nykščio čiulpimo sustabdymo taikant pažintines strategijas. Dažnai naudinga išmokyti vaiką suprasti jo įpročio pavojus ir modifikuoti elgesį giriant ir teigiamai sustiprinant. Čiulptuko čiulpimas kaip pakaitalo taip pat yra pasirinkimas iki maždaug penkerių metų, nors odontologai paprastai taip pat rekomenduoja šį variantą pašalinti visiškai anksti. Tačiau iš esmės guma yra daug labiau toleruojama nei bet kuris kitas svetimkūnis. Tačiau jei nykščio čiulpimas tęsiasi ir vėliau vaikystė ar netgi atsiranda suaugus, taip pat gali būti prisiimtos psichologinės problemos. Jei čiulpimas suvokiamas kaip nerimą keliantis dalykas, čia tinka psichologo gydymas, kuris išsiaiškins šios savęs raminimo formos priežastis.
Prevencija
Kadangi nykščio čiulpimas ir čiulpimas yra įgimtas refleksas, nedaug ką galima padaryti prevenciškai norint sustabdyti elgesį. Tačiau pastarųjų metų tyrimai parodė, kad žindomų vaikų nykščio dažnis yra daug mažesnis. Tikėtina, kad to priežastis yra labai ilgas, intensyvus laiko tarpas, praleistas čiulpiant motinos krūtį. Tokiu būdu kūdikiai maitindamiesi jau visiškai patenkina savo refleksą ir vėliau nebeturi poreikio žįsti pirštas. Todėl net kūdikiams, kurie maitinami buteliukais, reikia pasirūpinti, kad būtų galima ilgai ir plačiai čiulpti.
