Pasibjaurėjimas: funkcija, užduotys, vaidmuo ir ligos

Pasibjaurėjimas yra susijęs su labai nemaloniais pojūčiais ir emocijomis, kurias norisi ryžtingai atmesti. Tačiau atidžiau, moksliškai pažvelgus net į tokius neigiamus emocinius aspektus, įdomios įžvalgos apie mūsų prigimtį ir kultūrą. Taigi verta apibrėžti pasibjaurėjimo emociją, ištirti jos funkcijas ir naudą žmonėms bei paaiškinti bet kokius žmonių pasibjaurėjimo sutrikimus.

Kas yra pasibjaurėjimas?

Pasibjaurėjimą paprastai galima apibūdinti kaip visus neigiamus jausmus, dažnai susijusius su pykinimas ir atstūmimas. Pasibjaurėjimą paprastai galima apibūdinti kaip visus neigiamus jausmus, kurie dažnai būna susiję pykinimas ir atstūmimas. Čia svarbu jaučiama fizinė reakcija, susijusi su nemeilės emocija. Pavyzdžiui, nemėgti politiko, nes jis atstovauja dienotvarkę, kuri yra neteisinga savo požiūriu, nelaikoma pasibjaurėjimu, nes dėl to paprastai nėra fizinių reakcijų. Tik tada, kai tokie reiškiniai kaip knarkimas, prakaitavimas, širdis širdies plakimas, svaigulys ar net vėmimas ar reakcija laikoma pasibjaurėjimu. Dėl psichinio atstūmimo ir fizinio atstūmimo derinio pasibjaurėjimas yra labai stiprus pojūtis, kuris jėga stumia save į nukentėjusio žmogaus sąmonės priekinį planą. Daugelis žmonių patys bjaurisi daugeliu dalykų: išmatomis, subproduktais, pelėsiu ir šiukšlėmis. Tam tikri gyvūnai taip pat sukelia pasibjaurėjimą daugeliui žmonių, paprastai maži gyvūnai, tokie kaip kirminai, lervos, vorai ir gyvatės. Kalbant apie gyvūnus, atrodo, kad net gyvūnai su išsivysčiusiomis smegenimis atrodo bjaurūs tam tikrais dalykais arba bent jau suteikia jiems plačią gultą. Pavyzdžiui, tokios beždžionės kaip šimpanzės bijo bristi per upes, todėl ir nemoka plaukti. Pasibjaurėjimas nėra vien tik žmogus.

Funkcija ir užduotis

Pasibjaurėjimo funkcija žmonėms atrodo gana akivaizdi: kaip ir baimė, taip ir pasibjaurėjimas yra apsauginė funkcija, nors, skirtingai nei baimė, ne klausimas, nuo ko reikia bėgti, o kokių dalykų tiesiog reikėtų vengti, pavyzdžiui, ko ne valgyti. Jei nebūtų pasibjaurėjimo reakcijos, žmonės valgydavo sugadintą maistą, kruopščiai nesirūpino savo šiukšlėmis ir gyveno daug mažiau higieniškai. Sąlygos, kai mikrobai o ligų klestėjimas smarkiai sumažintų mūsų gyvenimo trukmę ir kokybę. Kokį stiprų ir kartu apsauginį pasibjaurėjimą galima įrodyti atlikus eksperimentą su beždžionėmis: Pačių beždžionių ekskrementus paruošė kiekvienas knygos triukas, kad primatai manytų, jog tai maistas, ir jį suvalgo. Jis buvo dažomas, purškiamas kvapais ir patiekiamas kartu su įprastu maistu. Nemokamai. Beždžionės visada atsisakė valgyti išmatas. Nors neginčijama pasibjaurėjimo apsauginė funkcija, galima diskutuoti apie jos kilmę: ar pasibjaurėjimas labiau genetinis ar kultūrinis? Žinoma, gyvūnai taip pat jaučia pasibjaurėjimą, tačiau gyvūnai, be abejo, taip pat turi savotišką kultūrinę evoliuciją, kurioje elgesio normos nėra perduodamos per genetinę struktūrą, o stebint ir stebint. mokymasis. Lygiai taip pat pastebimi skirtumai tarp žmonių kultūrų. Vienas pavyzdžių yra daugelio europiečių pasibjaurėjimas tokiais vabzdžiais kaip amūrai, kurie Azijoje valgomi kaip skanumynas ar užkandis. Tai, ką žmonės laiko bjauriu ir kas ne dažnai, priklauso nuo daiktų vertybių. Pavyzdžiui, nors nėra racionalių argumentų, kodėl šunų mėsa turėtų būti mažiau skani nei kiauliena ar jautiena, šioje šalyje beveik automatiškai jaučiame pasibjaurėjimą ir atmetimą šunų mėsai. Vien todėl, kad šunų mėsos draudžiama vartoti Vakaruose, nes ji laikoma amoralia.

Ligos ir negalavimai

Pasibjaurėjimo sutrikimai gali pereiti į bet kurį kraštutinumą. Pirma, yra fobijų, tai yra perdėtas pasibjaurėjimo ir atstūmimo jausmas dalykams, kurie yra visiškai įprasti daugumai žmonių. Kai kurios fobijos yra gana suprantamos, pvz arachnofobija (vorų baimė) arba achluofobija (tamsos baimė). Tačiau daugelis kitų daugumai atrodo mįslingi, įskaitant akvafobiją (baimę vanduo ar buvimas vandenyje) arba koniofobija (dulkių baimė) ir dar begalė. Kartais fobijos atrodo tiesiog nepaaiškinamos, tačiau visada traumuojančios vaikystė patirtis nustatyta kaip iracionalaus pasibjaurėjimo priežastis. Pavyzdžiui, tas, kuris vaikystėje beveik nuskendo ežere, ateityje gali pagrįstai bijoti net patekti į vonią. Kitame kraštutinume yra tie žmonės, kurie nejaučia pasibjaurėjimo net ir dėl nehigieniškiausių dalykų. Dažnai tai lydi net seksualiniai polinkiai, kuriuos galima laikyti patologiniu fetišizmu (parafilija). Tai gali būti palaikai (nekrofilija), išmatos (koprofilija), noras valgyti išmatas (koprofagija) ir šlapimas (urofilija). Tai vis dar yra intensyvių psichologinių tyrimų objektas, kuris sukelia šias parafilijas ir kodėl pasibjaurėjimas jose ne tik pašalinamas, bet ir formaliai perkeičiamas į apgaulę. Dažnai nukentėjusiems asmenims įtariami sunkūs asmenybės sutrikimai. Taip pat stulbina tai, kad šie asmenys niekada nebūna kenčiantys nuo savo iškrypimų, tačiau su savo sutrikimais susiduria tik per socialinę aplinką, susidurdami su įstatymais ar kitų žmonių priekaištais.