Pasitikėjimas savimi apibūdina psichinę tikrumo būseną dėl savo sugebėjimų, stipriųjų pusių, pageidavimų ir savybių.
Kas yra pasitikėjimas savimi?
Pasitikėjimas savimi apibūdina psichinę tikrumo būseną dėl savo sugebėjimų, stipriųjų pusių, pageidavimų ir savybių. Psichologijoje pasitikėjimas savimi reiškia psichinę būseną žmogaus, kuris į bendrą savo įvaizdį žvelgia iš esmės teigiamai ir laiko save asmeniu, turinčiu sugebėjimų, stipriųjų ir nuopelnų. Taigi šis vidinis požiūris daro įtaką išoriniam elgesiui. Pasitikintys savimi žmonės išdrįsta priimti didesnius iššūkius, dažnai yra stiprūs bendraudami su savo bendražygiais, jiems reikia nedaug pašalinės pagalbos, norint įtvirtinti ir įtvirtinti save savo aplinkoje. Taigi psichiškai sveikam žmogui pasitikėjimas savimi yra pageidautina būsena. Tai gali išsivystyti iš sveikos savivertės, kurią reikia ugdyti ir puoselėti kaip pirmąjį žingsnį link didesnio pasitikėjimo savimi. Būtina sąlyga yra savo asmenybės pripažinimas, nesvarbu, ar per savo minties procesą, ar savybių priskyrimas per išorinę įtaką. Pasitikėjimo savimi sąvoka gali reikšti ne tik vieną asmenį; kelių žmonių grupė taip pat gali parodyti pasitikėjimą savo išvaizda.
Funkcija ir užduotis
Pasitikėjimas savimi yra daugelio metų savęs apmąstymo rezultatas, kuris taip pat yra priežastis, kodėl daugeliui jaunų žmonių vis dar kyla sunkumų pasitikint savimi bet kurioje situacijoje. Pirmiausia patirtis turi padėti jiems sužinoti apie savo asmenybę ir suvokti ją kaip vertingą. Pasitikėjimą savimi taip pat galima išsiugdyti priklausant grupei, kurios vertybes ir savybes žmogus priima ir priima kaip savas. Pasitikėjimo savimi rezultatas - į tikslą orientuotas, pasitikintis savimi ir be baimės elgesys, lengvai įtikinantis kitus laikytis šios idėjos. Kadangi pasitikėjimas savimi taip pat eina kartu su patirtimi, savimi pasitikintys žmonės žino, ko tikėtis kasdienėse situacijose. Jie kuria pasitikėjimą savimi ir išmoksta pasitikėti savimi, o tai savo ruožtu suteikia saugumo jausmą. Būtent pasitikėjimo savimi ir saugumo derinys išlaiko gyvą pasitikėjimą savimi ir užtikrina, kad jie naujose situacijose artėtųsi prie seno įpratimo, nes jie yra pasitikintys savimi ir saugūs psichinės būsenos ir tokiu būdu lieka be baimės. Svarbų pokalbį dėl darbo, pristatymą darbe, vaiko gimimą ir auklėjimą bei panašiai reikalaujančias gyvenimo situacijas paprastai geriau ir ramiau sprendžia pasitikėjimo savimi požiūris, nei toje pačioje situacijoje nepasitikintis savimi.
Ligos ir negalavimai
Žmogaus pasitikėjimas savimi vystosi daugelį metų ir reikalauja išsamaus asmenybės ugdymo. Todėl tai laikoma būsena, psichine sveikatai ir beveik negali atsirasti sergant (psichine) liga. Žinoma, ne tik psichikos ligos, bet ir visų rūšių fizinės problemos gali sumažinti pasitikėjimą savimi, nes jos puola žmogaus savivertę. Žemas savęs vertinimas yra viena didžiausių pasitikėjimo savimi kliūčių ir ypač būdinga paaugliams ir jauniems suaugusiesiems. Pasitikėjimo savimi trūkumas kartu su savęs nevertinimu šiame amžiuje gali vadovauti pasirinkimams, kurie skirti pagerinti sugebėjimą patikti sau, tačiau dažnai turi sunkių pasekmių. Valgymo sutrikimai yra šio ciklo pasekmė, nes viena iš priežasčių, dėl kurios jie gali išsivystyti, yra ta, kad nukentėjusiesiems dėl išorės trūksta savigarbos ir jie praranda realistišką požiūrį į savo kūną. Jie mato iškreiptą savo vaizdą ir reaguoja į jį, bet nebe į realybę. Kita vertus, pernelyg didelis pasitikėjimas savimi, vadinamas patologiniu narcisizmas. Čia nukentėjęs asmuo taip pat praranda ryšį su tikrove, nes subjektyvus savęs vertinimas suteikia jam pernelyg teigiamą įvaizdį. Narcizas pasireiškia, be kita ko, perdėtu pasitikėjimu savimi. Pasitikėjimo savimi trūkumas yra ne tik jaunų metų problema, bet ir vėl tampa aktuali didėjant amžiui ir gali vadovauti į labai panašias klinikines nuotraukas kaip ir brendimo laikotarpyje. Manoma, kad maždaug 60 metų amžiaus žmogaus pasitikėjimas savimi yra didžiausias, nes iki šiol jie sugebėjo išsiugdyti savivertę. Tačiau vyresniems nei 60 metų senjorams gali būti sunku išlaikyti šį pasitikėjimą savimi dėl įvairių socialinių ir sveikatai įtakos. Suaugusiam pasitikėjimui savimi didelę įtaką daro socialinė įtaka, pavyzdžiui, profesinė ar šeimos sėkmė ir nesėkmė, draugystė ir santykiai. Kadangi daugelis socialiai pageidaujamų veiksnių vyresniame amžiuje tampa vis labiau apsunkinantys, vyresnio amžiaus žmonėms sunkiau išlaikyti savarankiškumą. Visuomenėse, kuriose senatvė vertinama mažiau neigiamai nei daugumoje Vakarų šalių, vis dėlto tai yra visiškai kitaip. Čia senstantys žmonės suvokia save kaip visuomenės centrą ir dėl to dažnai vis dar patiria didėjantį pasitikėjimą savimi.
