Mokslinės psichologijos šaka yra raidos psichologija. Joje tiriama žmogaus raida nuo gimimo iki mirties visomis psichologinėmis sąlygomis ir su tuo susiję žmogaus elgesio ir patirties pokyčiai, įskaitant, pavyzdžiui, asmenybės, kalbos, mąstymo ir visų kitų pokyčius. mokymasis jais paremtus procesus. Atitinkamai atsižvelgiama į visą žmogaus gyvenimo trukmę, o pokyčiai dėl nuotaikos ar išorės įtakos vaidina tik labai ribotą mastą. Apibūdinimui raidos psichologija naudoja socialinių mokslų metodus apklausų, stebėjimų ir įvairių eksperimentų forma.
Kas yra raidos psichologija?
Raidos psichologija tiria žmogaus raidą nuo gimimo iki mirties visomis psichologinėmis sąlygomis ir su tuo susijusius žmogaus elgesio ir patirties pokyčius. Ar žmogaus raidai dabar veikiau daro biologinė ar aplinkos veiksniai, ar vystymasis pagal Jean-Jaques Rousseau ir nativizmą vyksta dėl vaiko nulemtų polinkių, o auklėjimas ir aplinka juos slopina, ar vaikas pagal Johną Locke'ą verčiau ateina į pasaulį be įgūdžių ir žinių, kad išmoktų viską pirmiausia tai yra pagrindiniai klausimai, kuriuos sau užduoda raidos psichologija. Skirtingų teorijų ir modelių pagalba bandoma paaiškinti žmogaus pokyčius. Svarbiausius įkūrė Albert Bandura, Jean Piaget, Sigmund Freud, Erik H. Erikson Jane Loevinger ir John Bowlby.
Židiniai ir teorijos
Bandura išvystė socialinę mokymasis teorija, kuri apėmė tai, kad stebėjimo mokymosi procesas visų pirma leidžia socialinius įgūdžius ir vyksta per įgijimo ir vykdymo etapą. Įgijimo etapą lemia dėmesys ir atmintis procesus, o vykdymo etapą lemia variklio atkūrimo, sustiprinimo ir motyvacijos procesai. Be kita ko, svarbų vaidmenį vaidina ir lūkesčiai, kurie lemia imitaciją, taigi ir mokymasis procesą. Scenos teorijos modelį sukūrė Jeanas Piagetas. Jame aprašomi skirtingi žmogaus pažintinio vystymosi etapai ir kiekvienam etapui nurodomi esami kognityviniai gebėjimai, kurie savo ruožtu lemia, kurias kognityvines užduotis asmuo tuo metu gali išspręsti. Freudas sukūrė struktūrinį psichikos modelį, suponuodamas tris atvejus, kuriuos jis suskirstė į id, ego ir superego. Antra, jis nustatė penkis psichoseksualaus vystymosi etapus, turinčius įtakos raidos psichologijai. Savo ruožtu šiuo modeliu grindžiamas Eriko H. Eriksono sceninis psichosocialinės raidos modelis. Jis apibūdina įtampą tarp visų vaiko norų ir poreikių bei besikeičiančius aplinkos ir tarpasmeninio kontakto keliamus reikalavimus. Lygiai taip pat svarbus yra ir Loevingerio sceninis modelis, kuris mano, kad ego vystosi kaip specifinis modelis, per kurį asmuo suvokia ir interpretuoja save bei savo aplinką. Ši ego struktūra vystymosi metu patiria keletą pokyčių vadovauti į aukštesnį sąmoningumą. Taigi Loevingeris prisiima minties ir patirties procesą, o ne psichinę esmę, tokią kaip psichoanalizė. Savo ruožtu Johnas Bowlby iškėlė prieraišumo teoriją, kuri reiškia, kad vaikai užmezga stiprius, emocinius ryšius su artimaisiais per neverbalinį bendravimą ir fizinius ženklus, kurie keičiasi vystantis. Jo rūpestis vaikystėje psichiatras buvo ištirti šeimos ir kartų įtakos vaiko raidai poveikį. Visi šie modeliai, kurių yra kur kas daugiau, rodo, kad raidos psichologija nagrinėja įvairiausias temas. Pagrindinis dėmesys išlieka kūdikių ir mažų vaikų tyrimams, neverbaliniu lygmeniu vykstantiems vaiko ir tėvų santykiams bei juos lydintiems socialiniams, emociniams ir motoriniams pokyčiams bei vystymosi procesų pokyčiams ar sutrikimams. Be to, tiriama ir bendra žmogaus gyvenimo trukmė iki senatvės.
Tyrimo metodai
Plėtros samprata šiuolaikinėmis sąlygomis tampa vis platesnė, todėl bet kokie pokyčiai yra laikomi vystymusi, o pastaruoju metu įtraukiami net atskirų asmenų ar aplinkos skirtumai, tokiu atveju mes kalbame apie ekologinę ar diferencinę raidos psichologiją. Tačiau tradiciškai vystymosi samprata buvo gana siaura. Tai vertinama kaip nenutrūkstamas procesas, o pokyčiai lieka kokybinės-struktūrinės transformacijos, kurios visada eina aukštesnio lygio link ir yra nukreiptos į galutinę brandos būseną. Tokios funkcijos kaip emocijos, pažinimas, motyvacija, kalba, moralė ir socialinis elgesys vaidina svarbų vaidmenį jų pokyčių procesuose. Šeima vertinama socialiniame kontekste. Čia nagrinėjama, kaip keičiasi psichologinės funkcijos augant ir senstant. Amžius savo ruožtu teikia raidos psichologijai informacijos apie motyvacinius ir psichinius asmens apribojimus šiuo metu. Jis pagrįstas prielaida, kad asmuo turi susidoroti su skirtingo vystymosi etapo užduotimis, kurios atspindi skirtingus jo gyvenimo aspektus, asmenybę, tarpusavio santykius ir fiziologines funkcijas kaip pagrindinį reikalavimą. Pavyzdžiui, paauglys yra auginamas visuomenėje, norėdamas atitrūkti nuo tėvų, rasti savo tapatybę ir pasirengti karjerai. Jei šiame procese yra sutrikimų, kyla sunkumų susidorojant su visais tolesniais veiksmais, nes jie remiasi vienas kitu. Rezultatas - nepasitenkinimas, nusivylimas ir nesėkmės baimė. Anksti vaikystė visų pirma grindžiamas socialiniu-emociniu vystymusi, įskaitant iššūkio fazes ir galimus raidos sutrikimus. Tai gali pasireikšti atsiribojimu, kalbos sutrikimu, bendravimu ir socialiniu ryšiu. Dalis raidos psichologijos teorijų yra ir samprata, kad žmonės aktyviai formuoja savo raidą. Tai lemia ne vien paveldimi veiksniai, bet tai priklauso nuo žmogaus patirties, gyvenimo aplinkybių ir siekiamų tikslų, vėlgi su nemažai variantų.
