Kūnopletografija yra procedūra nustatyti plaučių funkcija sergant kvėpavimo takų ligomis. Tai apima svarbių kvėpavimo fiziologinių kintamųjų, tokių kaip kvėpavimas pasipriešinimas, bendras plaučių talpos ir likutinės apimtis. Metodas yra labai patikimas ir pateikia daugiau konkrečios informacijos apie plaučių nei įprastinė spirometrija.
Kas yra kūno pletizmografija?
Kūnopletografija yra metodas nustatyti plaučių funkciją sergant kvėpavimo takų ligomis. Metodas yra labai patikimas ir suteikia konkretesnės informacijos apie plaučių funkciją nei įprasta spirometrija. Kūnopletografija į klinikinę praktiką plaučių funkcijos tyrimams buvo įvestas 1956 m. Šiandien tai laikoma pasirinkimo procedūra klinikose ir plaučių specialistų praktika. Kitas kūno pletizmografijos pavadinimas yra viso kūno pletizmografija, nes kvėpavimo takų apimtis viso kūno nustatoma. Plethys yra lotyniškas terminas apimtis, o priesaga „-graphy“ nurodo grafinį vaizdą. Todėl kūno pletografija naudojama viso kūno įkvepiamo ir iškvepiamo oro kiekiui parodyti. Plaučių funkcijos pajėgumas suteikia informacijos apie jos efektyvumą. Ypač svarbu įvertinti tris parametrus. Tai yra kvėpavimo pasipriešinimas, liekamasis tūris ir bendra plaučių funkcija. kvėpavimas pasipriešinimas reiškia pasipriešinimą, kurį reikia įveikti kvėpuojant. Liekamasis tūris apibūdina likusį oro tūrį plaučiuose po iškvėpimo. Bendras plaučių tūris būdingas skirtingais tūriais, tokiais kaip kvėpavimo dujų tūris, kvėpavimo tūris ir plaučių tūris. Nustatant šiuos parametrus, kūno pletografija gerai diagnozuoja obstrukcinę ir ribojančią plaučių ligą.
Funkcija, poveikis ir tikslai
Kūnopletizografija remiasi Boyle'o ir Mariotto fizikos dėsniu. Pagal šį dėsnį, jei temperatūra išlieka pastovi, slėgio ir tūrio sandauga taip pat išlieka pastovi. Taigi, jei dėl išsiplėtimo tūris padidėja, slėgis automatiškai sumažėja ir atvirkščiai. Matavimas atliekamas beveik sandarioje kameroje. Mažas oro nutekėjimas užtikrina, kad salono slėgio padidėjimą kompensuoja paciento kūno temperatūra. Kvėpavimas per spirometrą sukelia dėžė pakilti, didinant plaučių tūrį. Tuo pačiu metu salone minimaliai sumažėja garsumas, dėl kurio šiek tiek padidėja slėgis. Šis slėgio pokytis dėl kvėpavimo nustatomas ir pagal tai apskaičiuojamas įkvepiamo ar iškvepiamo oro tūris. Remiantis šiais duomenimis, galima padaryti išvadas apie tris svarbius kvėpavimo pasipriešinimo, likusio tūrio ir bendro plaučių talpumo parametrus. Pavyzdžiui, sveiko žmogaus likutinis tūris (likęs tūris po iškvėpimo) yra maždaug 1.5 litro. Klasikinė spirometrija pateikia pradines plaučių ligos indikacijas. Matuojamas tik įkvėptas ir iškvėptas tūris, neatsižvelgiant į slėgio pokyčius. Likusio tūrio ir kvėpavimo takų pasipriešinimo vien šiuo metodu nustatyti negalima, nes intrapulmoninis slėgis nėra matuojamas. Tačiau tai yra būtina sąlyga norint atskirti obstrukcinę ir ribojančią plaučių ligą. Obstrukcinis plaučių ligos pasižymi kvėpavimo takų susiaurėjimu ar obstrukcija. Taigi, trukdantis plaučių ligos apima tokias sąlygas kaip bronchų astma, lėtinis bronchitasarba LOPL (lėtinė obstrukcinė plaučių liga). Šioms kvėpavimo takų ligoms būdingas oro srauto blokavimas. Be ribojančių plaučių ligos, plaučių vystymuisi trukdo randų pokyčiai, tokie kaip plaučių fibrozė asbesto sukeltas plaučių pažeidimas. Nebegalima pasiekti normalaus likusio plaučių tūrio. Atlikus kūno pletmografiją, iš karto galima priskirti kvėpavimo takų ligas. Be to, kūno pletografija taip pat patikimai nurodo plaučių ligos sunkumą. Reguliariai matuojant, galima stebėti ir greitai gydyti ligos eigą, jei įvyksta dramatiškų pokyčių. Matavimas derinamas su spirometrija. Pacientas sėdi salone ir įkvepia bei išeina per spirometrą. Skirtingai nuo klasikinės spirometrijos, matavimas nepriklauso nuo paciento bendradarbiavimo. Matavimui pakanka net kvėpavimo ramybės būsenoje. Kompiuterinė programa vertina nedidelius slėgio pokyčius salone. Kompiuterinė programa taip pat atsižvelgia į paciento amžių ir lytį. Jutiklis fiksuoja kvėpavimo judesių jėgą. Išmatuotos vertės parodo, ar plaučių funkcija pasikeitė. Visų pirma, galima sužinoti, ar kvėpavimo pasipriešinimas yra per didelis (obstrukcinė kvėpavimo takų liga), ar likęs tūris per mažas (ribojanti plaučių liga). Nors matavimas nepriklauso nuo paciento bendradarbiavimo, pacientas vis tiek turėtų laikytis gydytojo nurodymų įkvėpus ir iškvėpimas. Rezultatai įvertinami per kelias sekundes. Tada patyręs pulmonologas jau gali diagnozuoti pirmąsias ligas. Labai greitai paaiškėja, kuriuos tolesnius tyrimus reikia atlikti. Paprastai tai yra difuzijos testai, ergospirometrijos ir provokacijos testai. Pacientams kūno pletografija yra šiek tiek daugiau laiko reikalaujanti nei klasikinė spirometrija.
Rizika, šalutinis poveikis ir pavojai
Nėra sveikatai rizika, susijusi su kūno pletografija. Nėra radiacijos ar slėgio poveikio. Stiklo salonas nėra užrakintas ir gali būti paliktas bet kuriuo metu, jei kvėpavimo problemų ar panikos priepuoliai atsirasti. Tyrimo metodas yra visiškai nekenksmingas ir atliekamas net mažiems vaikams be komplikacijų. Rimtų komplikacijų beveik niekada nebuvo. Atvirkščiai, kūno pletografija gali labai sumažinti plaučių ligų riziką. Reguliariai matuojant galima stebėti ir kartu gydyti ligos eigą. Daugeliui pacientų būtų rizika nenaudoti šio metodo. Kitas privalumas yra tai, kad kūnopletografiją galima atlikti nenaudojant jėgos kvėpuojant. Procedūra yra būtina norint nustatyti galutinę diagnozę. Tačiau reikalinga įranga ir įsigijimo išlaidos yra nemažos. Tai taip pat paaiškina, kodėl kūno pletografija atliekama tik klinikose ir specialistams.
