Savižudybė yra labai rimta problema - vien Vokietijoje kiekvienais metais gyvybę atima daugiau nei 10,000 XNUMX žmonių. Nepraneštų atvejų skaičius tikrai bus daug didesnis. Taigi savižudybių skaičius žymiai viršija žuvusiųjų eismo metu skaičių per metus.
Kas yra savižudybė?
Savižudybė arba polinkis į savižudybę apibūdina psichinę būseną, kai nukentėjusio asmens mintys, fantazijos ir veiksmai nukreipti į jo paties mirtį. Ši būsena gali būti nuolatinė, pasikartojanti arba egzistuoti tik krizinėse situacijose. Savižudybėje išskiriamos mintys apie savižudybę (jokio realaus noro nusižudyti) ir skubios mintys apie savižudybę, kurios slepia konkrečius savižudybės ketinimus ir planus. Savižudybė nėra liga, bet pagrindinės problemos simptomas. Psichologinė problema tapo tokia opi, kad vyrauja tik neviltis ir beviltiškumas. Nukentėjusiesiems atrodo, kad jų gyvenimas yra nepakeliamas, todėl nori juos nutraukti. Esant ūmiam polinkiui į savižudybę nėra galimybės pakeisti dabartinio gyvenimo į gerąją pusę. Nusižudymas nukentėjusiam asmeniui atrodo kaip vienintelė išeitis. Savižudybės gydymas yra vienas iš sunkiausių iššūkių, su kuriais susiduria sveikatai priežiūros sistema.
Priežastys
Yra daug įvairių savižudybių priežasčių. Jie apima:
- Depresinis sutrikimas
- Priklausomybė nuo alkoholio ar narkotikų
- Praeityje bandymai nusižudyti
- Savižudybės šeimoje ar artimoje aplinkoje
- Asmenybės sutrikimai
- Neurotiniai sutrikimai
- Šizofrenija
- Izoliacija ir vienatvė, pavyzdžiui, senatvėje.
- Profesiniai stresai
- Nedarbas ar kitos priežastys, dėl kurių atsiranda didelis beviltiškumas ir perspektyvos stoka
- Smurtinė aplinka
- Financinės problemos
- Šviestuvai
- Savigarbos praradimas
- Priklausomybė nuo kitų žmonių
- Trauminė ar įtempta patirtis, pavyzdžiui, artimo žmogaus netektis, pavyzdžiui, mirtis ar skyrybos
- Sunki ar nepagydoma liga
Savižudybė gali atsirasti dėl vieno įvykio, tačiau tai taip pat gali atsirasti dėl skirtingų įvykių sekos. Iš esmės labai skiriasi tai, kaip patiriami stresai individualiai.
Simptomai, skundai ir požymiai
Tipiškas savižudybės simptomas yra asmens mąstymas ar kalbėjimas apie mirtį ar nepasitenkinimą gyvenimo ar problemų atžvilgiu. Į tai paprastai reikėtų žiūrėti labai rimtai ir suprasti kaip pavojaus signalą. Tai yra įprasta klaidinga nuomonė, kad žmonės, planuojantys atimti sau gyvybę, to nedaro kalbėti apie tai. Dauguma savižudžių kalbėti apie tai, kad jie pavargo nuo gyvenimo arba kad jų gyvenimas jiems atrodo beprasmis. Savižudiškų veiksmų pirmtakuose dažnai įvyksta esminis nuotaikos ir elgesio pokytis. Dažnai pastebima, kad jie reaguoja emocingiau ir linkę į stiprius emocinius protrūkius, pavyzdžiui, baimę, liūdesį, pykčio protrūkius, gėdos ir kaltės jausmus. Tada nukentėjęs asmuo patenka į depresinę būseną. Jis mano, kad to išvengti gali tik nusižudęs. Įsiviliojo gilus beviltiškumas. Savižudžiai dažnai atsitraukia ir mažiau bendrauja. Kita vertus, taip pat dažnai pastebima, kad nusižudyti nusprendę žmonės staiga atrodo „palengvėję“, todėl yra komunikabilesni ir atviresni nei anksčiau. Turto atidavimas ar sutvarkymas gali būti savižudybės požymis.
Ligos diagnozė ir eiga
Keli aspektai vaidina svarbų vaidmenį diagnozuojant savižudybę. Jie apima:
- Susiaurėjimas, agresijos pakeitimas ir savižudiškos fantazijos.
- Rizikos veiksniai yra psichinės ligos ir sutrikimai, ypač depresija ir šizofrenija (ūminė fazė).
- Polinkis
- Psichosocialinės krizės, tokios kaip mylimojo išsiskyrimas ar mirtis.
- Vos nėra jokių socialinių santykių
- Ankstesni bandymai nusižudyti ar savižudybės šeimoje.
- Beviltiškumas, neviltis, nerimas, džiaugsmas, nemiga.
- atsistatydinimas
- Išrašymas iš psichiatrijos įstaigos
Šie veiksniai yra labai rimti ir savižudybė. Čia kuo anksčiau rizika pripažįstama, tuo geriau, nes tuo ilgesnė būklė trunka, tuo labiau gali sustiprėti ir noras nusižudyti.
Komplikacijos
Savižudybė ir jos komplikacijos turi būti vertinamos kiekvienu atveju atskirai. Be to, tai gali būti suprasta kaip komplikacija Depresija. Savižudybė rizikuoja būti nepripažinta ar suprasta. Neretai, Depresija ypač nėra akivaizdu aplinkiniams ir lemia psichologinės padėties padidėjimą stresas dėl pagalbos nesuteikimo. Tas pats pasakytina apie savižudybę, kuri tokiais atvejais dažnai išryškėja tik bandant (sėkmingai) nusižudyti. Be to, ši psichinių kančių forma gali būti labai ūmi, o tai sumažina įtakos veiksmų - autodestruktyvių ir savižudiškų veiksmų - slopinimo slenkstį, taigi trečiųjų šalių ar terapeutų įsikišimas de facto tampa neįmanomas. Savižudybė dar labiau sukelia medicininio gydymo komplikacijas. Pavyzdžiui, nenoras gyventi nukentėjusiame asmenyje gali reikšti, kad jis atsisako vartoti vaistus ar vartoti maistą. Dėl to kyla didesnė rizika (sutinka su savižudžiu), kuri turi teisinių ir emocinių pasekmių gydytojams ir artimiesiems. Komplikacijų gali kilti ir nesėkmingiems bandymams nusižudyti. Žalojimas, smegenys žala ir panašūs dalykai atsiranda ir dažnai reiškia suvoktų kančių pailgėjimą nukentėjusiems.
Kada reikia kreiptis į gydytoją?
Žmonės, kurie galvoja apie savo gyvenimo pabaigą patys, turėtų kreiptis į medicininę ar terapinę pagalbą. Nerimą kelia nuolatinis nerimastingumas gyvenimui ar beprasmybės jausmas. Jei kyla minčių apie savo nenaudingumą ar nereikalingumą, tai reikėtų pasidalinti su kitais žmonėmis. Jei emocijos nebegali jausti kiti, jei išnyksta norai ir svajonės arba atsiranda beviltiškumas, suvokimą reikėtų aptarti su gydytoju. Jei nukentėjęs asmuo patenka į savo gyvenimo tašką, kai, jo manymu, tai yra našta artimajai aplinkai, jis turėtų atvirai spręsti savo problemas. Jei nukentėjęs asmuo dažnai sprendžia būdus, kaip nutraukti savo gyvenimą, reikia pagalbos. Jei atsiras konkretūs planai, kaip įvyks jo paties mirtis, labai reikia imtis veiksmų. Jei įvyksta savęs žalojimo veiksmai, surašomas pranešimas apie savižudybę arba nukentėjęs asmuo pradeda nutraukti esamas sutartis, reikia būti budresniam. Jei asmuo išreiškia aiškius veiksmus, kad vadovauti dėl jo paties tyčinio mirties reikia įspėti avarinę tarnybą. Priešingu atveju nesuteikiama pagalba, už kurią baudžiama pagal įstatymą. Priverstinis įsakymas nurodomas kilus įtarimui dėl savižudybės.
Gydymas ir terapija
Norėdami ištirti savižudybės priežastis ir pradėti tinkamą gydymą, tai gali padaryti tik specialistas. Čia, terapija priklauso nuo atitinkamo ketinimo nusižudyti. Dažnai nukentėjęs asmuo turi būti gydomas uždaroje psichiatrijos palatoje, o tai dažnai daroma prieš jo valią, siekiant jį apsaugoti. Jeigu Depresija, antidepresantai arba naudojamos nuotaiką stabilizuojančios medžiagos. Maniakinės-depresinės būsenos atveju klinikiniai simptomai paprastai būna sunkūs, todėl reikia derinti įvairius vaistus. Savižudybės, atsirandančios dėl gyvenimo situacijos, atveju psichoterapija arba socioterapiniai priemonės yra naudingi. Geri gydytojo ir paciento santykiai visada yra sėkmingi terapija.
Prevencija
Iš esmės nėra savižudiško instinkto. Prieš žmonėms perduodant tokius ketinimus, dažniausiai įvyko daug kas, ir būtent čia svarbu įsikišti ir padėti. Jei yra skubi situacija, reikia nedelsiant kreiptis pagalbos ir nedelsiant kviesti greitosios pagalbos gydytoją. Svarbu jam pranešti, kad asmuo yra savižudis. Tie, kurie atpažįsta savižudybės požymius ir elgiasi, gali išgelbėti gyvybę. Iš esmės yra neteisinga priekaištauti ar priekaištauti kitam asmeniui, sumenkinti ar sumenkinti situaciją. Vietoj to, į kito asmens situaciją reikėtų žiūrėti rimtai, nes dabar atrodo beviltiška. Nukentėjęs asmuo neturėtų likti vienas šioje situacijoje, bet turėtų sulaukti palaikymo ir užuojautos.
Požiūris
Savižudybė yra reiškinys, į kurį reikėtų žiūrėti labai rimtai ir terapija turėtų būti atidžiai stebima. Kontaktiniai asmenys yra psichiatrai ar psichologai, taip pat bendrosios praktikos gydytojai. Polinkio į savižudybę priežastis vaidina svarbų vaidmenį atliekant tolesnę priežiūrą. Svarbu žinoti, ar vienas trauminis įvykis yra savižudiškų ketinimų priežastis, ar šių minčių priežastis yra depresija. Svarbu turėti socialinį tinklą, į kurį nukentėjęs asmuo visada galėtų kreiptis iškilus problemoms ar esant kitokiam poreikiui kalbėti. Giminės ir draugai taip pat tam tikru mastu gali tai suteikti. Dažnai patartina apsilankyti savitarpio pagalbos grupėje. Čia nukentėjusieji gali pasiūlyti vertingą keitimąsi patirtimi ir naudingais patarimais saugomoje aplinkoje. Pomėgiai ir socialiniai kontaktai laisvalaikiu taip pat tinka kartu su savižudybės priežiūra. Tie, kurie jaučia nerimą ir neramumą, taip pat gali tai sumažinti poilsis metodai. Tai geriausia išmokti kursuose, kad vėliau būtų galima reguliariai praktikuotis namuose. Yra daugybė galimybių: progresuojantis raumuo poilsis, autogeninė treniruotė ar, pavyzdžiui, fantazijos kelionės. Joga taip pat gali padėti. Per fizinių ir kvėpavimo pratimai, poilsis ir meditacija, jis turi holistinį poveikį kūnui, protui ir sielai.
Ką galite padaryti patys
Noro atlikti savižudybę išraiška gali labai pakenkti socialinei aplinkai ir vadovauti į pernelyg didelių reikalavimų situacijas. Dėl šios priežasties nagrinėjant šią opią temą reikia būti labai atsargiems. Jei ketinama nusižudyti, atitinkamam asmeniui patartina kreiptis pagalbos į specialistą. Patartina dirbti su psichoterapeutu. Dažnai asmuo negali pats įveikti emocinio žemumo. Visada patartina atvirai aptarti savo mintis ir emocijas su patikimais asmenimis. Tačiau jei noras nutraukti savo gyvenimą sustiprėja, reikalinga profesionali pagalba. Kai tik savižudybės troškimas perauga į konkrečius planus, reikia imtis veiksmų. Jokiu būdu nukentėjęs asmuo neturėtų būti vienas ar likti tose vietose ir situacijose, kur, atrodo, beviltiškumas tampa dar didesnis. Esant kritinei situacijai, nukentėjęs asmuo gali pats įspėti pagalbos tarnybas arba užmegzti ryšį su sielovados tarnyba. Be to, tai gali būti vertinama kaip maloni ir naudinga, jei vyksta mainai su kitais anksčiau savižudžiais. Čia yra maksimalus empatijos laipsnis, kad nukentėjęs asmuo rastų gerą pašnekovą, kuris pats patyrė savo stresinę situaciją ir gali nurodyti išeitis.
