Simptomai
Klaustrofobija: Klaustrofobija apibūdina siaurų ar uždarų erdvių baimę. Tai vadinamoji specifinė fobija, kai nerimas apsiriboja vienu objektu ar situacija. Siauros erdvės, tokios kaip liftai, sukelia daugiau ar mažiau slegiantį, įtemptą paciento jausmą.
Jei suinteresuotas asmuo patenka į situaciją, gali pasireikšti net tokie fiziniai simptomai kaip sunkūs kvėpavimas ar dusulys gali būti sukeltas, nors nėra priežasties. Paprastai pacientas žino, kad jo baimė yra nepagrįsta, tačiau negali paprasčiausiai jų išjungti, todėl dažnai patiria psichologinį išgyvenimą. Tai gali sukelti vengimo elgesį, kuriuo pacientas bando išvengti baimę sukeliančių aplinkybių. Kančią sustiprina socialinio ar profesinio gyvenimo apribojimai, nes pacientas jaučiasi bejėgis.
Susidūrus su tokia nemalonia situacija, gali ištikti panikos priepuolis. Agorafobija: Agorafobijos atveju nerimas sutelktas viešose vietose, miniose (pvz., Autobuse, metro ar salėse) ir situacijose, kai pacientas yra vienas, pavyzdžiui, keliaudamas savarankiškai arba nežinomose vietose toli nuo namų. Baimė yra baimė, kad gali kilti probleminių situacijų, iš kurių pacientas negali pabėgti arba kurioms nedelsiant nesuteikiama pagalba.
Galimą nerimą iš dalies sukelia jau patirtos patirtys, kurios pacientui sukėlė savotišką traumą. Galvos svaigimas, alpimas, šlapimo nelaikymas (šlapimo ir žarnyno kontrolė), taip pat širdis problemų, susijusių su skausmas šiame kontekste gali vaidinti svarbų vaidmenį. Pirmiau minėti laukiami simptomai atspindi tik visų galimybių ištrauką.
Šios klaustrofobijos kontekste pacientui pasireiškia vengimo elgesys. Jis stengiasi išvengti tokių nemalonių situacijų, tačiau tai dažnai sukelia kritines situacijas, pavyzdžiui, socialinę izoliaciją. Neramioje aplinkoje gali būti lankomasi tik įmonėje arba jos negalima apskritai aplankyti.
Jei vis dėlto įvyksta konfrontacija, gali ištikti panikos priepuolis, kurį gali lydėti fiziniai simptomai. Nors panikos sutrikimas yra izoliuotas psichikos sutrikimas, jis dažnai siejamas su nerimo sutrikimai, ypač kartu su agorafobija. Diagnozės pradžioje reikia ištirti, ar paciento nerimas yra normalus, ar nenormalus.
Čia svarbūs pasireiškiantys simptomai, visos ankstesnės ligos ir socialinio apribojimo laipsnis, kurį sukelia vengiantis elgesys. Esant jau egzistuojančioms ligoms, reikia atsižvelgti ir į psichines, ir į fizines ligas. Pavyzdžiui, širdies ir kraujagyslių ligų kontekste angina pectoris, pasireiškia simptomas, kurį paveiktieji apibūdina kaip susitraukiantį, sutraukiantį jausmą viršutinėje kūno dalyje.
Jei simptomatologija atsiranda mažose erdvėse, tai gali būti klaidingai susijusi su klaustrofobija. Jei nėra tokios psichinės ar fizinės ligos, atrodo, kad yra pagrindinis nerimo sutrikimas. Pirmasis pasirinkimas reiškia diagnozuoti ir įvertinti nerimo sutrikimai yra psichologiniai testai.
Paprastai jie sudaromi kaip klausimynai, kuriuos turi užpildyti pats pacientas (savęs vertinimas) arba eksperto (išorinis vertinimas). Pavyzdžiui, diagnozuojant abejotiną agorafobija, galima būtų išnagrinėti esamą vengimo elgesį. Tiesioginis klausimas apie stresą sukeliančias ar gąsdinančias situacijas taip pat gali parodyti išsivysčiusį nerimo sutrikimą, jei atsakymai yra neįprasti (sveiki žmonės tų situacijų nepriskiria neigiamoms).
Visi šios serijos straipsniai:
