Socializacija yra nuolatinis prisitaikymas prie jausmų ir mąstymo modelių socialinėse bendruomenėse. Remiantis socializacijos teorija, žmonės yra gyvybingi tik per socializaciją. Todėl socializacijos problemos gali sukelti psichines ir psichosomatines ligas, tačiau gali būti ir jų simptomas.
Kas yra socializacija?
Socializacija yra nuolatinis prisitaikymas prie jausmų ir mąstymo modelių socialinėse bendruomenėse. Kiekvieną žmogų veikia jo aplinkos emocijos ir mintys. Žmogaus jausmo ir mąstymo modelių pritaikymas aplinkos modeliams vyksta internalizuojant socialines normas. Šis procesas vadinamas socializacija. Taigi, socializacija yra, viena vertus, socialinis ryšys su aplinka ir, kita vertus, asmenybės ugdymas sąveikaujant su aplinka. Individas mokosi, savo mąstymo ir veikimo būdo iš savo aplinkos. Jam nėra jokios kitos galimybės, nes jis visada yra aplinkoje. Tokiu būdu jis taip pat derina save. Todėl asmenys laikosi polinkio elgtis pagal tuo metu galiojančias normas ir vertybes. Jei socializacija yra sėkminga, individas internalizuoja aplinkos normas, vertybes, reprezentacijas ir socialinius vaidmenis. Sėkminga socializacija atitinka subjektyvios ir objektyvios realybės simetriją. dizainas realybė ir savo tapatybė yra socialiai suformuota. Aštuntajame dešimtmetyje išsivystė tarpdisciplininė socializacijos teorija. Daugelyje šaltinių, atsižvelgiant į gyvenimo tarpsnį, skiriama pirminė ir antrinė socializacija.
Funkcija ir užduotis
Socializacija yra socialiai tarpininkaujama visuma mokymasis procesus ir leidžia asmeniui dalyvauti socialiniame gyvenime ir dalyvauti jo raidoje. Procesas turi būti suprantamas kaip viso gyvenimo procesas. Taigi socializacija atsiranda dėl žmogaus sambūvio ir pasireiškia individo socialinių santykių formavime. Socializacijai asmeninė individualizacija turi būti suderinta su socialine integracija. Ego tapatybės negalima užtikrinti jokiu kitu būdu. Socialinė aplinka ir atitinkami įgimti individualūs veiksniai sąveikauja socializacijoje. Tik socializacijos metu žmogus išsivysto į socialiai pajėgų individą, kuris ir toliau vystosi visą savo gyvenimą, susitaikydamas su savo gyvenimu. Visų pirma individas visą gyvenimą užsiima savo fizinėmis ir psichologinėmis nuostatomis. Jis bando suderinti šią vidinę tikrovę su socialine ir fizine aplinka, taigi ir su išorine tikrove. Pirminė socializacija vyksta naujagimyje ir žymi tinkamumo pasauliui pagrindus. Per šią pirmąją socializaciją perduodama pagrindinė įranga, turinti žinių apie gyvenimą ir pasaulį. Tik per šią pagrindinę įrangą žmogus gali įsitvirtinti pasaulyje. Žvilgsnio į socialinę aplinką būdų internalizavimas iš pradžių atsiranda dėl pagrindinio pasitikėjimo tėvais ar globėjais, kurie rūpinasi auklėjimu. Su antrine socializacija individas susiduria su užduotimi padaryti ką nors iš savo gyvenimo. Prasideda kontaktas su pasauliu, esančiu už pirminės socializacijos aplinkos ribų. Nuo šio momento pasaulis suskaidomas į daugybę subpasaulių ir formuojamas žinių bei įgūdžių. Antrinė socializacija prasideda panašiai vaikų darželis ar mokykloje. Iš čia individas turi įgyti konkretaus vaidmens įgūdžių, kad galėtų naršyti požemius. Tretinė socializacija vyksta suaugus ir atitinka nuolatinį prisitaikymą prie socialinės aplinkos ir taip naujų elgesio ir minties modelių įgijimą. Taip išmoktos žinios ir įgūdžiai padeda išlikti visuomenėje.
Ligos ir sutrikimai
Beveik visos sunkios fizinės ir psichinės ligos gali būti susijusios su socializacijos problemomis. Dėl ligos žmogus išmetamas iš vėžių ir jam gali būti sunku pritapti socialiniuose kontekstuose. Ligos su socializacijos problemomis pavyzdys yra ADHD. Tai sutrikimas, kuriuo serga maždaug dešimt procentų visų vaikų ir paauglių. Šis sutrikimas kartais turi rimtų pasekmių elgesiui ir darbui. Vaizdą apibūdina dėmesio išlaikymo, neramumo, nestabilumo ir impulsyvaus elgesio sunkumai. Daugelis nukentėjusių vaikų ir paauglių kenčia mokymasis sunkumų ir socialinių problemų, tokių kaip antrinės socializacijos problemos. Tačiau socializacijos sunkumai yra ne tik daugelio ligų simptomas, bet ir gali turėti originalų ryšį, ypač su psichinėmis ligomis. Visų pirma, pirminės socializacijos sunkumai gali vadovauti daugybei psichikos ligų. Pvz., Sutrikęs ar nusivylęs pirmapradis pasitikėjimas dažnai yra psichinių sutrikimų pagrindas. Dėl nuvilto pagrindinio pasitikėjimo asmenims sunku rasti savo vietą savo šeimoje. Dėl to jiems dar sunkiau rasti vietą pasaulyje antrinės socializacijos rėmuose. Rezultatas gali būti priklausomybės ar psichozės. Idealiu atveju žmonės yra laimingi šeimoje ir joje randa erdvę saviugdai bei emocinių poreikių tenkinimui. Taigi, kai vaikai augti susidūrę su sunkiomis šeimos problemomis, jie dažnai patiria asmeninių ir tarpasmeninių sunkumų dėl neveikiančių šeimos struktūrų.
