Stresas ir dilgėlinė Odos bėrimas dėl streso

Stresas ir dilgėlinė

Pavadinimas avilių, taip pat vadinamas dilgėlinė, yra kilęs iš lotyniško termino „įgėlimas“ dilgėlių (Urtica), nes šios ligos simptomai yra labai panašūs į tuos, kurie atsiranda po kontakto su šiuo augalu odoje. Tai sukelia pernelyg didelį histamino, kuris padidina kraujas laivai ir tokiu būdu sulaiko vandenį. Be šių žandikaulių, nukentėjusiems asmenims paprastai būna raudoni, labai niežtintys odos bėrimai, kuriuos jie mažiau niežti prispausdami ar prispausdami nagus. Šio padidėjusio išsiskyrimo priežastys gali būti tiek alerginė reakcija ir išoriniai veiksniai, tokie kaip šiluma, šaltis, šviesa, trintis ir slėgis. Manoma, kad stresas stiprina ligos eigą. Tačiau ryšys tarp streso ir ligos vystymosi vis dar nėra aiškus.

Stresas ir psoriazė

psoriazė būdingi labai paraudę, pleiskanojantys ir kartais itin niežtintys odos dirginimai. Paprastai jie yra didžiųjų pusių ilgintuvuose sąnarių, toks kaip kelio sąnarys ar alkūnės sąnarį, bet kartais ir ant bambos ar galvos odos. Pleiskanos susidaro dėl odos atsinaujinimo proceso sutrikimo, kuris paprastai labai pagreitėja.

Jei žvynai nukrenta, atsiranda pagrindinė oda, kuri yra stipriau aprūpinta kraujas todėl atrodo rausvai. Tai ypač jautru ir dažniausiai susižeidžia, kai yra niežėjimas, todėl dažnai atsiranda kraujavimas. Ši liga gali dažniau pasireikšti šeimose, nes genetiniai veiksniai taip pat gali turėti įtakos ligos vystymuisi.

Tačiau ji taip pat gali vystytis spontaniškai dėl įvairių veiksnių, paprastai per antrąjį gyvenimo dešimtmetį. Šie išoriniai dirgikliai apima stresą, taip pat tam tikras infekcijas, hormoninius pokyčius ar imuninės sistemos trūkumą. Nukentėjusieji dažniausiai patys mažiau kenčia nuo bėrimų, jie parodo daug daugiau psichologinio streso. Jie dažnai kenčia nuo nepilnavertiškumo ir socialinės izoliacijos jausmo, o tai savo ruožtu skatina streso vystymąsi ir daro neigiamą poveikį ligos eigai.