Vaikščiojimas po miegą (somnambulizmas) Neurologiškai sukelti miego sutrikimai

Vaikščiojimas po miegą (somnambulizmas)

Lunatikavimas apibrėžiamas kaip nesąmoningo psichomotorinio aktyvumo atsiradimas miegant, kai suinteresuotas asmuo neturi pakankamai orientacijos ir vėliau kenčia nuo atmintis tarpas (retrogradinis amnezija). Daugeliu atvejų šis sutrikimas pasireiškia vaikystė, palyginti retai suaugus. Lunatikavimas nurodo ne tik „vaikščiojimą“ miego metu, bet taip pat gali apibūdinti tik situacijas, kai atitinkamas asmuo atsibunda ir, esant nepakankamai orientacijai, žiūri, pavyzdžiui, į kambarį ar sutvarko patalynę.

Priešingai plačiai paplitusiai nuomonei, kad jų naktinio pokyčio metu visiškai saugus ir tikslingas elgesys ir (arba) „pasikeitimas“, reikėtų atsižvelgti į tai, kad lunatistams tai kelia ypač didelę žalą, ypač jei jie pabunda miego metu. Kaip priežastis vaikščiojimas po miegą su vaikais dar nepakankamai išsivystę smegenys vertinamas miego / pabudimo ritmo regionas, kuriam ypač palankios išorinės priežastys (pvz., nereguliarus miego laikas). Suaugusiems vaikščiojimas miegant gali būti nulemtas genetiškai, tačiau ir čia galima atsižvelgti į išorines priežastis (alkoholį, vaistus, stresą).

Neramių kojų sindromas

Šios neramių kojų sindromas būdingas stiprus noras judinti kojas. Be to, stiprūs pojūčiai (skausmas, dilgčiojimas). Ši simptomatika pasireiškia ypač vakare ir naktį, todėl kyla sunkumų krentant ir miegant. Šios ligos priežastys yra hormoniniai ar medžiagų apykaitos sutrikimai, polineuropatijos ar geležies trūkumas.

Manoma, kad neramių kojų sindromas yra sukeltas sutrikus dopamino subalansuoti (dopaminas yra a neurotransmiteris, ty kurjerio medžiaga, skirta perduoti informaciją iš nervinė ląstelė). Greitis nervai (elektroneurografija, ENG), miego analizės ir a kraujas/šlapimo tyrimas dažnai naudojami tam nustatyti. Šio sindromo gydymas dopaminerginiu ir (arba) opioidiniu būdu dažnai atliekamas kaip terapinė priemonė.

Miego apnėjos sindromas

Sutrumpintai kaip SAS, miego-apnėjos sindromui (dar vadinamam „obstrukcinio miego-apnėjos sindromu“, OSAS) ypač būdingas kvėpavimo sustojimas (apnėja) miego metu. Šis sindromas sukelia miego sutrikimus, tačiau atsiranda ir dėl neurologinių ligų. Dažniausi simptomai yra trumpi miego epizodai (10–20 sek.) Su kvėpavimo sustojimu, ryškūs nutukimas, kvėpavimo sustojimas miegant 10–40 metų, deguonies (O2) sumažėjimas ir kartu padidėjęs anglies dioksido (CO2) kiekis kraujas su kompensacinėmis atsakomosiomis priemonėmis (ty hiperventiliacija didėjant širdis norma), o vėliau - encefalopatija su psichoorganiniais pokyčiais.

Miego apnėjos sindromo, kaip vidinės ligos, terapija prasideda labai lengvais atvejais, pasikeitus miego padėčiai ir miego higienai (nevartojama alkoholio prieš einant miegoti, reguliuojamas lovos laikas). Daugeliui pacientų reikalingi kvėpavimo stimuliatoriai arba net išorinė kvėpavimo pagalba. Pakanka tinkamo ventiliatoriaus vėdinimas viršutinių kvėpavimo organų nakties metu. Prieš pradedant terapijos priemones, pacientus reikia ištirti dėl kvėpavimo organų pokyčių (pvz., Ryklės tonzilių) ir atitinkamai gydyti. Remiantis Vokietijos neurologijos draugijos (2005) gairėmis, OSAS taip pat gali atsirasti dėl įvairių neurologinių ligų: pasireikšti

  • Multisisteminė atrofija
  • Parkinsono sindromas
  • Amyotrofinė šoninė sklerozė (ALS)
  • Neuropatijos
  • Neuromuskulinės ligos
  • Raumenų ligos
  • Encefalitas
  • Išsėtinė sklerozė (IS)
  • Insultas
  • Epilepsija ir net su
  • Neramių kojų sindromas (RLS) ir
  • Narkolepsija