Visceralinis leišmaniozė (Kala Azar) yra an infekcinė liga dėl parazitinio patogeno (leišmanija), paplitusio tropinėse ir subtropinėse srityse. Priklausomai nuo patogeno potipio, visceralinis leišmaniozė gali turėti sunkią eigą.
Kas yra visceralinė leišmaniozė?
Visceralinis leišmaniozė (kala azar) yra vardas, suteiktas an infekcinė liga Vokietijoje retai sutinkama dėl vabzdžių perduodamo parazitinio infekcinio agento (Leishmania) (drugelis midges, smėlio musės). patogenai visceralinės leišmaniozės priklauso pirmuonių (gyvūnų pirmuonių), vadinamųjų Mastigophora (taip pat: flagelatų), kurie yra plačiai paplitę Azijoje (ypač Indijoje), Afrikoje, Pietų Amerikoje ir Viduržemio jūros regione, klasei. Dažniausiai nukentėję asmenys užsikrečia ligos sukėlėju keliaudami į šias šalis. Nors kitos leišmaniozės formos veikia oda (odos leišmaniozė) arba oda ir gleivinė (gleivinės ir leišmaniozės), sunkiausia Leishmania infekcijos forma, visceralinė leišmaniozė, veikia Vidaus organai, ypač blužnis, kepenys, limfa mazgai ir kaulų čiulpai, Papildomai, odos pokyčiai gali atsirasti tamsių dėmių pavidalu, iš kurios kilęs indiškas visceralinės leišmaniozės terminas kala azar („juoda oda“).
Priežastys
Visceralinę leišmaniozę sukelia parazitinis patogenas (Leishmania donovani, L. chagasi, L. infantum), priklausantis Mastigophora klasei. Visceralinės leišmaniozės infekcija pasireiškia įkandus tam tikroms vabzdžių rūšims (smėlinėms musėms), kurios anksčiau užkrėtė stuburinius gyvūnus (pelę, vilką, šunį). Po to, kai vabzdžio įkandimas, leišmanija įsiskverbia į monocitų-makrofagų sistemą, kuri bendradarbiaujant su limfocitai pašalina skilimą ir pašalines medžiagas bei dauginasi. Monocitų-makrofagų sistema apima retikulinę jungiamasis audinys limfoidiniuose organuose Kupfferio žvaigždžių ląstelės kepenysir histiocitai oda. Atitinkamai šios organų sistemos yra labai paveiktos. Be netiesioginės infekcijos per vabzdžių įkandimai, tiesioginis perdavimas galimas per organų transplantacija taip pat kraujas aukų.
Simptomai, skundai ir požymiai
Visceralinės leišmaniozės (kala azar) simptomai priklauso nuo patogeno tipo ir nuo to, kiek stiprus yra imuninė sistema užsikrėtusio asmens yra. Yra infekcijų, kurios pasireiškia be simptomų, tačiau dažniausiai kaulų čiulpai, kepenys, blužnis or limfa mazgai yra paveikti ligos. Liga gali prasidėti palaipsniui arba staiga prasiveržti, tokiu atveju pacientus kamuoja labai stiprus ligos jausmas. Tipiški simptomai yra limfa mazgai, svorio kritimas, viduriavimas ir pilvo skausmas. Dažnai blužnis taip pat patinusios kepenys, kurias galima atpažinti išsiplėtus pilvui. Be to, pokyčiai kraujas taip pat pasitaiko. Pavyzdžiui, kenčia nukentėjusieji kraujas krešėjimo sutrikimai arba anemija. Odos pokyčiai taip pat yra dažni, su tamsiai raudonomis papulėmis arba rudai juodomis dėmėmis. Ligai progresuojant, oda paskui pasidaro pilkšva. Dėl šios priežasties visceralinė leišmaniozė taip pat vadinama kala azar („juoda oda“). Po vienerių iki trejų metų nukentėjusiam asmeniui gali išsivystyti vadinamoji post-Kala Azar odos leišmaniozė. Tada ant kūno ar veido atsiranda rausvos ar šviesios dėmės, kurios vėliau tampa mazgeliais ar papulėmis ir kurių išvaizda taip pat primena raupsai.
Diagnozė ir eiga
Visceralinė leišmaniozė pasireiškia po inkubacinio laikotarpio nuo 10 dienų iki 10 mėnesių (kartais ilgiau), remiantis būdingais simptomais, tokiais kaip laipsniškas arba staigus ligos atsiradimas su remitentu karščiavimas trunkantis savaites, pilvo skausmasHepatosplenomegalija (kepenų ir blužnies padidėjimas), limfmazgiai, pažymėtas hipochrominis anemija (hemoglobinas trūkumas), trombocitopenija (trombocitų trūkumas) ir tamsi, dėmėta odos pigmentacija, amiloidozė (baltymų nuosėdos) ir kacheksija (išsekimas). Visceralinę leišmaniozę patvirtina patogenų aptikimas kauluose, blužnyje, kepenyse ar limfmazgiuose. Esant pažengusiai ligos stadijai, punkcija kai kuriais visceralinės leišmaniozės atvejais nebegalima, todėl diagnozė patvirtinama naudojant serologinius tyrimus (imunofluorescencijos metodas, ELISA technika). Norint nustatyti nukentėjusio asmens imuninę būklę, galima atlikti leišmanino reakcijos testą. Visceralinės leišmaniozės eiga labai priklauso nuo patogeno potipio. Jei „Leishmania chagasi“ ir „Leishmania infantum“ dažnai nesukelia jokių simptomų ir išgydo patys, Leishmania donovani infekcijos, kurios daugeliu atvejų yra užsitęsusios, negydomos gali būti mirtinos.
Komplikacijos
Kalos Azare nukentėję asmenys kenčia nuo įvairių odos pažeidimai. Tai daro labai neigiamą poveikį nukentėjusio asmens estetikai ir gali taip pat vadovauti į nepilnavertiškumo kompleksus ar gerokai sumažino paciento savivertę. Vaikams ši liga taip pat gali sukelti patyčias ar erzinimą. Be to, Kala Azar sukelia opų susidarymą ir sunkų paciento svorio kritimą. Nukentėjusieji kartais kenčia viduriavimas ir vėmimas ir taip pat gali patirti sunkių skausmas viduje pilvo sritis. Be to, limfmazgiai nukentėjusio asmens taip pat išsipučia ir karščiavimas atsiranda. Pacientai atrodo pavargę ir pavargę ir nebegali atlikti įtemptos veiklos. Paprastai liga daro neigiamą poveikį nukentėjusio asmens gyvenimui ir kasdienei rutinai. Daugeliu atvejų Kala Azar galima palyginti gerai gydyti vaistais. Jokių ypatingų komplikacijų neatsiranda, o simptomai žymiai palengvėja. Tačiau kai kuriais atvejais vaistai gali vadovauti šalutinis poveikis. Jei gydymas yra sėkmingas, paciento gyvenimo trukmė nesumažėja.
Kada reikia kreiptis į gydytoją?
If sveikatai sutrikimai išsivysto būnant Afrikoje, Pietų Amerikoje, taip pat aplink Viduržemio jūrą, reikia kreiptis į gydytoją. Jei pokyčiai sveikatai po apsilankymo ten esančiame regione, nukentėjusiam asmeniui taip pat reikia paaiškinti skundus. Tačiau iš esmės svarbu apie save informuoti sveikatai sąlygų vietoje prieš pat pradedant kelionę. Reikia išsiaiškinti, kokių ligų reikia tikėtis ir kokiomis priemonėmis gali būti perduodama. Jei reikia, rekomenduojama skiepytis. Jei limfos liaukų patinimas, pasikeičia odos išvaizda arba nepageidaujamas svorio kritimas pastebimi po vabzdžio įkandimas, reikia imtis veiksmų. Tuo atveju viduriavimas, pilvo skausmas, pykinimas ir bendras ligos jausmas, rekomenduojama pasikonsultuoti su gydytoju. Būtina išsiaiškinti priežastį ir nustatyti diagnozę. Tai vienintelis būdas parengti gydymo planą, kuris padėtų kuo greičiau palengvinti simptomus. Kad išvengtumėte komplikacijų ir sumažintumėte riziką, būtina pasikonsultuoti su gydytoju, jei atsiranda negalavimas, ant odos susidaro gabalėliai ar pakinta spalva. Vidinis silpnumas, kraujotakos sutrikimai ir padidėjęs miego poreikis yra dar vieni dabartinės ligos požymiai. Kadangi visceralinėje leišmaniozėje gali atsirasti organinių pokyčių, pastebėjus pirmuosius požymius, reikia nedelsiant imtis veiksmų.
Gydymas ir terapija
Visceralinė leišmaniozė sistemiškai gydoma Ambisome (liposominė amfotericinas B). Liposominis amfotericinas B daugeliu atvejų yra gerai toleruojamas ir yra infuzuojamas į veną kaip 10–20 dienų kurso dalis terapija. Netoleravimo ar neatsakymo į liposominį amfotericiną atvejais terapija, miltefosinas ir penkiavalenčiai stibio preparatai naudojami kaip visceralinės leišmaniozės alternatyvos. Miltefosinas yra geriamas tablečių pavidalu du kartus per parą vieną mėnesį ir sukelia tik nedidelį diskomfortą virškinimo trakte (epizodinis viduriavimas arba vėmimas). Priešingai, penkiavalentės antimonialios (natris stiboglukonatas, meglumino antimonatas) įšvirkščiamas į raumenis arba į veną kaip vidutinio 28 dienų gydymo kursą. terapija ligoninės aplinkoje; užsitęsęs nuobodus skausmas injekcijos vietoje, pykinimasir galvos skausmas gali būti šalutinis poveikis. Kai kuriais atvejais antimoneno terapija yra neefektyvi visceralinei leišmaniozei, nes infekciniai agentai sukūrė atsparumą šiam agentui.Pentamidinas ir antibiotikas paromicinas taip pat naudojamas kaip antiprotoziniai vaistai nuo visceralinės leišmaniozės. Pentamidinasvis dėlto sukelia ryškų šalutinį poveikį ir, be kita ko, pablogina gliukozė medžiagų apykaitos sutrikimai (diabetas cukriniu diabetu) daugiau nei 10 procentų nukentėjusiųjų.
Prevencija
Kadangi visceralinė leišmaniozė žmonėms perduodama per vabzdžius, reikia imtis tinkamų apsaugos priemonių uodų įkandimai keliaudami į tokias sritis kaip Azija, pirmiausia Indija, Afrika, Viduržemio jūros regionas ir Pietų Amerika. Tai apima tinkamų drabužių ilgomis rankovėmis dėvėjimą ir tinkamo uodų tinklo naudojimą miegant. Iki šiol nėra apsauginės vakcinacijos nuo visceralinės leišmaniozės.
Sekti
Kadangi visceralinė leišmaniozė veikia Vidaus organai, po sėkmingo jo gydymo visada turėtų būti atliekama intensyvi priežiūra. Svarbiausia yra ankstyvas antrinių organų ligų atpažinimas ir gydymas laiku. Atitinkamai, net po sėkmingai išgydytos visceralinės leišmaniozės, reikia reguliariai matuoti organų vertes kraujyje. Visceralinės leišmaniozės paveikti organai taip pat turėtų būti reguliariai tiriami taikant vaizdavimo metodus (MRT, KT, Rentgeno, ultragarsas), todėl taip pat galima nustatyti paslėptus organų pažeidimus, kurių dar nematyti kraujyje. Jei odą taip pat paveikė visceralinė leišmaniozė, dermatologas turi reguliariai tikrinti atitinkamas vietas ir tikrinti audinių mėginius, ar nėra patogeno. Be to, asmenys, anksčiau sirgę visceraline leišmanioze, turėtų vengti keliauti į vietoves (Aziją), kur gyvena ligą nešantis smiltynė. Jei tokių kelionių išvengti negalima, reikia laikytis intensyvios apsaugos nuo uodų ir odos higienos, kad būtų išvengta visceralinės leišmaniozės pasikartojimo. Tinkleliai nuo uodų turėtų būti labai arti akių (1.2 milimetrai), nes smėlio muselė yra labai maža. Papildomai, vaistas nuo uodų purškalai, tokie kaip Autan (vadinamasis repelentai) reikia purkšti kelis kartus per dieną. Be to, kasdien turėtų būti dušas. Veidas, kaklas o rankos taip pat turi būti padengtos audiniu, jei įmanoma.
Ką galite padaryti patys
Visceralinės leišmaniozės gydymas vaistais gali būti palaikomas pačių pacientų iniciatyva. Pirma, svarbu stebėti tipinius šalutinius poveikius, pvz inkstas skausmas arba padidėjusio jautrumo sutrikimai. Jei atsiranda skausmas ar kiti simptomai, reikia apie tai informuoti gydytoją. Po gydymo į veną rekomenduojama lovos režimas, kad būtų galima greitai išgydyti šalutinį poveikį, pvz galvos skausmas ir galūnių skausmas. Visceralinės leišmaniozės priežastis turi būti nustatyta, kad būtų išvengta pakartotinės infekcijos. Kala-azarą paprastai perduoda vabzdžiai. Todėl būsimose kelionėse būtina naudoti tinkamą vabzdžių atbaidymo priemonę. Nukentėję asmenys turėtų dėvėti tinkamus drabužius ir naktį miegoti su musių tinklu. Žmonėms, kurie jau kartą užsikrėtė kala-azar, neleidžiama dalyvauti kraujo donorystė. Ši saugos priemonė padeda užkirsti kelią patogeno perdavimui kitiems žmonėms. Draudimas kraujo donorystė turi būti griežtai laikomasi, kitaip gresia griežtos bausmės. Galiausiai po ligos reikia atkreipti dėmesį į neįprastus simptomus. Atskirais atvejais ligos sukėlėjas grįžta po kelių mėnesių ar net metų ir sukelia rimtų sveikatos problemų. Todėl būtina atlikti išsamią profilaktiką reguliariai tikrinant.
