Trumpa apžvalga
- Aprašymas: Giluminis psichologinis metodas psichikos problemoms gydyti, pagrįstas Siegmundo Freudo psichologine koncepcija
- Taikymas: Psichikos ligos, stresinių išgyvenimų apdorojimas, psichinių konfliktų sprendimas, tolimesnis asmenybės ugdymas
- Procedūra: Dialogas tarp terapeuto ir paciento, analitinis gyvenimo kelionės apmąstymas
- Rizika: Taip pat apdorojami ilgai trunkantys ir daug darbo reikalaujantys, labai skausmingi išgyvenimai, kuriuos turi įsisavinti terapeutas, reikia daug asmeninės iniciatyvos
Kas yra psichoanalizė?
Psichoanalizė yra psichoterapinis metodas psichikos problemoms ir sutrikimams gydyti. Jis taip pat naudojamas tyrinėti ir ugdyti savo asmenybę.
Psichoanalizė laikoma pradine psichoterapinio gydymo forma. Nuo pat sukūrimo XIX amžiaus pabaigoje jis buvo daug kartų toliau plėtojamas. Šiandien ji priklauso giluminiams psichologiniams metodams kartu su kitomis terapijos formomis.
Nuo vaikystės užsitęsę konfliktai
Psichoanalizę galima atsekti iki Vienos neurologo Sigmundo Freudo. Freudas manė, kad psichinės problemos kyla dėl nesąmoningų konfliktų, kurie siekia vaikystę. Pasak Freudo, psichikos ligos simptomai buvo slopintų, skausmingų prisiminimų išraiška.
Toks ligos ir gydymo supratimas yra vienas esminių psichoanalizės elementų. Priešingai nei elgesio terapija, kurios požiūris grindžiamas išgyvenimu čia ir dabar, psichoanalizės dėmesys labiau skiriamas konfliktų atskleidimui.
Pagrindiniai psichoanalizės principai
Psichoanalitinių metodų pagrindas visada yra pokalbis tarp terapeuto ir paciento. Pacientas apmąsto savo gyvenimo kelią ir taip gali atpažinti nesąmoningus praeities konfliktus. Vidiniai konfliktai, kurių žmogus nežino, gali sukelti psichologines kančias.
Jei tėvai nepakankamai patenkina vaiko poreikius – pavyzdžiui, dėl saugumo, vaikas kenčia. Numalšinus poreikį ir išmokus susidoroti be trokštamo saugumo, jis gali palengvinti kančias.
Tačiau šis nesąmoningas konfliktas gali sukelti problemų vėliau gyvenime, pavyzdžiui, kai žmogus net ir partnerystėje nesugeba priimti artumo ir saugumo. Poreikis vis dar egzistuoja, bet atstūmimo baimė gali trukdyti. Dėl to gali atsirasti psichologinių simptomų, išreiškiančių emocinį skausmą.
Psichoanalizė gali būti atliekama tiek individualioje aplinkoje, tiek grupėje kaip grupės analizė.
Psichoanalizė nuolat vystėsi nuo Freudo laikų. Pridėtos ne tik naujos koncepcijos, bet ir atsirado specifinių klinikinių vaizdų gydymo koncepcijos, kurios viršija Freudo idėjas.
Sigmundas Freudas ir psichoanalizė
Norint geriau suprasti psichoanalizę, būtina išmanyti Freudo teorijas. Jie sudaro svarbų psichoanalizės pagrindą. Štai keletas svarbių teorijų.
Struktūrinis psichikos modelis: id, ego ir superego.
Freudas suskirstė psichiką į tris dalis.
ID
Freudas nesąmoningą dalį, apimančią poreikius ir motyvus, pavadino „id“. ID egzistuoja nuo gimimo ir reikalauja nedelsiant patenkinti. Alkanas kūdikis iš karto pradeda verkti, jei alkis nepatenkintas. Dalį asmenybės lemia „id“. Id veikia pagal malonumo principą ir nesidomi socialinėmis normomis.
Superego
„Superego“ reiškia ID atitikmenį. Kaip moralinis autoritetas, superego atstovauja visuomenės vertybėms. Neretai kalbama ir apie įsakymus ar draudimus, kuriuos žmogus paveldėjo iš savo tėvų. Superego normos yra iš dalies sąmoningos ir iš dalies nesąmoningos.
Tarp id ir superego yra tarpininkas „aš“. Ego susiformuoja vaikystėje. Jame yra savęs ir tikrovės suvokimas. Ego tarpininkauja tarp libidinių id impulsų ir superego moralinių reikalavimų.
Freudas manė, kad psichinės problemos atsirado dėl ankstyvų konfliktų tarp šių skirtingų psichikos dalių. Jo tikslas buvo, kad pacientas susipažintų su skirtingomis dalimis ir galėtų prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą.
Topografinis modelis
Freudas skyrė nesąmoningą, ikisąmoningą ir sąmoningą.
- Pasąmonę dažnai apima nemalonūs prisiminimai ar net troškimai, kurių žmogus nenori sau leisti.
- Išankstinė sąmonė yra prisiminimai, kuriuos žmogus gali suvokti, jei atkreips į juos dėmesį.
- Sąmoningos yra mintys, kurias žmogus šiuo metu suvokia ir apdoroja.
Psichoanalitinėje terapijoje šie sąmonės padalijimai atlieka reikšmingą vaidmenį. Grėsmingose ar skausmingose situacijose išgyvenimui gali būti labai svarbu sąmoningai nejausti jausmų ar minčių. Svarbus gynybos mechanizmas yra represijos. Nemalonūs jausmai ar potraukiai gali būti nuslopinti, kad mus apsaugotų.
Psichoanalizė asmenybės ugdymui
Pagal psichoterapijos gaires klasikinė psichoanalizė nelaikoma terapijos forma, o greičiau tolimesniu asmenybės lavinimu. Taip yra todėl, kad psichoanalizė neturi aiškių gydymo tikslų. Analitikas ir pacientas tyrinėja paciento gyvenimo istoriją. Užsiėmimų metu dirbama su atskleidžiamomis temomis.
Tolesnė psichoanalizės plėtra
Vėliau iš psichoanalizės išsivystė įvairūs metodai, įskaitant analitinę psichoterapiją ir giluminės psichologijos psichoterapiją.
Kada atliekama psichoanalizė?
Psichoanalizė gali padėti žmonėms atpažinti ir suprasti savo nesąmoningus motyvus ir elgesio modelius. Kai dabartinės gyvenimo situacijos sukelia kančias ir psichologinius simptomus, gali padėti žvilgsnis į užkulisius.
Psichoterapijos sėkmei svarbi paciento motyvacija ir noras. Psichoterapeutas neduoda patarimų ir konkrečių nurodymų. Pacientui kyla iššūkis apmąstyti save.
Ką žmogus veikia psichoanalizės metu?
Klasikinėje psichoanalizės aplinkoje pacientas guli ant sofos, o terapeutas sėdi už sofos, kad pacientas jo nematytų. Ši padėtis rodo, kad terapeutas prisiima gana santūrų vaidmenį, kurio tikslas – padėti pacientui kalbėti be slopinimo. Paciento neveikia terapeuto veido mimika ir jis turėtų nesiblaškydamas susikoncentruoti į savo vidinius procesus.
Šiuolaikinėje psichoanalizėje terapeutas atlieka aktyvesnį vaidmenį. Ryšys tarp paciento ir terapeuto yra svarbi psichoanalizės priemonė. Bendraudamas terapeutas gali atpažinti paciento santykių modelius. Taip psichoanalitinėse procedūrose kuriamas ir santykis su čia ir dabar bei esamomis problemomis.
Laisva asociacija
Pagrindinė psichoanalizės technika yra laisva asociacija. Terapeutas prašo paciento pasakyti viską, kas jam šauna į galvą. Tada terapeutas siūlo, koks nesąmoningas turinys slypi už asociacijų. Gerai žinomas psichoanalizės testas, skirtas asociacijai skatinti, yra vadinamasis Rorschacho testas. Terapeutas parodo pacientui rašalo dėmių raštus. Priklausomai nuo to, ką pacientas atpažįsta modelyje, terapeutas pateikia teiginius apie paciento asmenybę.
Perkelti
Jei šis noras nebuvo išpildytas, jis bando sulaukti šios meilės iš kitų, tuo atveju, iš terapeuto. Terapeutas turi atpažinti šį perkėlimą ir perteikti jį pacientui. Tai taip pat nesąmoningų konfliktų atskleidimo metodas.
Psichoanalizė yra labai susijusi su asmeniu. Analitikas taip pat dalyvauja procese kaip individas. Nepaisant to, jis neturi prarasti objektyvaus požiūrio ir turi sugebėti susidoroti su dažnai kylančiais sudėtingais paciento jausmais.
Nes terapeutas savyje taip pat turi nesąmoningų dalių. Todėl gali atsitikti taip, kad terapeutas terapijos proceso metu išvysto, pavyzdžiui, nemeilę ar meilę pacientui. Psichoanalizėje šis reiškinys vadinamas kontratransferencija. Norint atpažinti tokius procesus, būtina gera terapeuto savirefleksija. Dėl šios priežasties, prieš leisdamas užsiimti savo profesija, terapeutas pats turi atlikti psichoanalizę.
Trukmės psichoanalizė
Kokia yra psichoanalizės rizika?
Psichoanalizė nuo kitų psichoterapijų skiriasi pirmiausia tuo, kad ji trunka ilgai. Asmenys, kuriems sunku įsitraukti į ilgalaikį procesą, gali nusivilti ir anksti mesti psichoterapiją. Ši terapijos forma taip pat reikalauja tam tikro noro pažvelgti į savo gyvenimo istoriją ir apmąstyti. Greiti sprendimai ir patarimai nėra psichoanalizės dalis, tačiau tai leidžia giliau suprasti save.
Psichoanalizė: kritika
Klasikinė psichoanalizė remiasi Freudo teorijomis. Šiomis teorijomis šiais laikais kartais labai abejojama. Freudo teorijos buvo kritikuojamos pirmiausia dėl to, kad jos negali būti moksliškai patikrintos. Pavyzdžiui, teiginio, kad yra id, ego ir superego, negalima nei įrodyti, nei paneigti.
Antra, Freudo idėjas paveikė laikmečio dvasia. Jo laikais seksualumo tema buvo stipriai tabu. Savo veržlumo teorija jis sulaužė šį tabu ir seksualumą vertino kaip lemiamą gyvenimo potraukį. Freudo teorija ypač kritikuojama dėl didelio dėmesio seksualiniams poreikiams, kurie, pasak Freudo, jau vaikystėje daro įtaką veiksmams.
Tačiau klasikinė psichoanalizė pagal Freudą šiais laikais beveik neatliekama. Psichoanalizė vystėsi ir pritaikė savo metodus bei metodus. Po to, kai psichoanalizė buvo kritikuojama ilgą laiką, dabar tyrimai rodo, kad ši terapijos forma duoda gerų rezultatų ilgalaikėje perspektyvoje.
Ką turėčiau turėti omenyje po psichoanalizės seanso?
Psichoanalizės seansai pacientui dažnai būna labai emociškai reikalaujantys. Pavyzdžiui, gali iškilti skausmingi prisiminimai iš praeities. Todėl patartina iškart po to nesinerti į kasdienybės įtampą, o skirti laiko apdorojimui.
Jei psichoanalizės pabaigoje kyla nerimas, apie tai reikia pranešti terapeutui. Kadangi analitinė terapija tęsiasi ilgą laiką, daugelis pacientų psichoanalizės pabaigoje jaučiasi palikti vieni ir pasiilgsta savo terapeuto.
Labai dažnai yra ir atkryčio baimė. Šiuos rūpesčius ir abejones savimi reikia aptarti laiku. Gali būti patartina palaipsniui atsisakyti psichoanalizės ir rengti seansus vis ilgesniais intervalais.
