Nuasmeninimas: Aprašymas
Depersonalizacija apibūdina susvetimėjimą nuo savo asmens. Nukentėjusieji turi sutrikusį savęs suvokimą ir jaučiasi atskirti nuo savęs. Kita vertus, derealizacijos atveju nukentėjusiuosius kamuoja įspūdis, kad jų aplinka netikra. Depersonalizacija ir derealizacija dažnai vyksta kartu, todėl yra vadinami depersonalizavimo ir derealizacijos sindromu arba derinami kaip depersonalizacija.
Beveik kiekvienas žmogus gyvenime tokius simptomus patiria lengva forma ir ribotą laiką. Tačiau depersonalizacijos sutrikimas reiškia, kad sergantieji kenčia nuo jo ilgą laiką arba pasikartojančiais epizodais.
Depersonalizacija yra sutrikimas, kuris iki šiol buvo mažai ištirtas. Daugeliu atvejų tai nepaisoma. Kartais tai slepiasi po kitu psichikos sutrikimu, kartais sergantieji su šiais simptomais nedrįsta kreiptis į gydytoją, nes bijo, kad gydytojas jų nepriims rimtai arba nepamanys, kad jie yra išprotėję.
Depersonalizacija: kas tai paveikė?
Depersonalizacija: simptomai
Depersonalizacija ir derealizacija gali pasireikšti įvairaus sunkumo laipsnio. Lengva depersonalizacijos forma gali būti stebima ir kasdieniame gyvenime, kai žmonės patiria didelį stresą arba piktnaudžiauja alkoholiu. Tačiau šis dėl išsekimo pakitęs suvokimas yra tik trumpalaikis ir jo gydyti nereikia.
Sumažėjęs skausmo suvokimas
Gyvybei pavojingos situacijos, dėl kurių kūnas patiria stiprų stresą, gali sukelti ilgalaikius depersonalizacijos simptomus. Psichologiškai įtemptose ar skausmingose situacijose depersonalizacija sumažina skausmo suvokimą. Todėl tai yra apsauginis psichikos mechanizmas nuo stipriai nemalonių pojūčių.
Susvetimėjimas ir nereali tikrovė
Nukentėjusieji dažnai kitaip suvokia ne tik save, bet ir savo aplinką. Šis suvokimas yra toks netikras, kad žmonėms sunku jį išreikšti žodžiais. Jie dažnai apibūdina savo regėjimą kaip neryškų arba tarsi sapne. Žmonės gali atrodyti negyvi, objektai gali būti suvokiami kaip didesni ar mažesni, o garsai gali būti girdimi iškraipyti.
Automatizuoti veiksmai
Jie nesuvokia savęs kaip asmens, vykdančio veiklą. Nors jie suvokia savo veiksmus, tarsi stovi šalia savęs ir stebi save. Kadangi nukentėjusieji neturi vidinio ryšio su savo veiksmais, jie suvokia juos kaip svetimus ir automatizuotus.
Emocinė tuštuma
Depersonalizaciją dažnai lydi vidinės tuštumos jausmas. Nukentėjusieji nereaguoja į emocinius įvykius. Jie nerodo nei džiaugsmo, nei liūdesio, nei pykčio. Todėl jie dažnai atrodo kieti ir jų nėra. Šie simptomai labai panašūs į depresinės nuotaikos simptomus ir nėra lengva atskirti vienas nuo kito. Depersonalizacija taip pat gali pasireikšti kaip depresijos simptomas. Ir atvirkščiai, depresija taip pat gali atsirasti dėl depersonalizacijos simptomų.
Atminties problemos
Santykis su tikrove
Priešingai nei žmonės, sergantys psichoze, depersonalizacijos sindromą turintys žmonės žino, kad pakitęs suvokimas atsiranda dėl jų ligos. Kita vertus, psichozės būsenos turintys žmonės yra įsitikinę, kad jų požiūris į pasaulį yra tikras. Pavyzdžiui, jie tiki, kad kiti žmonės gali manipuliuoti savo mintimis ir jausmais. Žmonės, turintys depersonalizacijos simptomus, pripažįsta, kad pasikeitė ne pasaulis, o tai, kad kažkas negerai su jų suvokimu. Šios žinios padidina kančių lygį ir sukelia nerimą nukentėjusiems.
Susirūpinimas ir nerimas
Baimė išprotėti yra dažna depersonalizacijos ir derealizacijos pasekmė. Atsiribojimo nuo savęs ir aplinkos simptomai verčia žmones jaustis giliai nesaugiai. Nerimas, prievartos ir depresija taip pat dažnai eina koja kojon su depersonalizacija. Daugelis žmonių nekalba apie savo problemas, bijodami, kad į juos nebus žiūrima rimtai.
Depersonalizacija: priežastys ir rizikos veiksniai
Ekspertai depersonalizacijos ir derealizacijos vystymąsi sieja su įvairių veiksnių sąveika. Daroma prielaida, kad polinkis įtakoja, ar psichikos sutrikimas atsiranda, ar ne. Kol kas nėra paveldimo komponento įrodymų.
Tiesioginiai depersonalizacijos veiksniai
Stresas vaidina pagrindinį vaidmenį kaip konkretus nuasmeninimo veiksnys. Trauminiai išgyvenimai ypač gali sukelti depersonalizaciją. Sunkios ligos, nelaimingi atsitikimai ar net profesinės bei sunkios tarpasmeninės krizės gali būti nuasmeninimo pradžia. Nepakeliamose situacijose žmonės gali viduje atsiriboti nuo savęs ir įvykio. Ekspertai mano, kad ši reakcija yra apsauginis mechanizmas, kai kitų įveikos strategijų nepakanka. Tada nukentėjusieji yra tik fiziškai, bet ne mintyse. Depersonalizacija dažnai apibūdinama kaip ramybė po audros. Tik atslūgus stresui atsiranda depersonalizacijos simptomai.
Ankstyvas nepriežiūra
Mokslininkai išsiaiškino, kad emocinis nepriežiūra vaikystėje ypač skatina nuasmeninimą. Nukentėjusieji sulaukė per mažai tėvų dėmesio, buvo pažeminti arba nepastebėti. Socialinės aplinkos paramos trūkumas gali lemti nepalankias įveikos strategijas. Pirmieji susvetimėjimo nuo savęs ir aplinkos simptomai gali pasireikšti jau vaikystėje. Depersonalizacijos sunkumas priklauso nuo neigiamų išgyvenimų intensyvumo ir trukmės.
Žmonės, kurie nepaiso savo fizinės ir psichinės sveikatos, gali patirti depersonalizacijos simptomus. Depersonalizacija taip pat gali būti neteisėto narkotikų vartojimo ar apsinuodijimo alkoholiu pasekmė. Nepakankamas miegas ir nepakankama hidratacija taip pat gali sukelti depersonalizacijos simptomus arba sustiprinti esamus simptomus.
Depersonalizacija: tyrimai ir diagnostika
Pirmas kontaktas – jūsų šeimos gydytojas. Įtarus depersonalizacijos sindromą, jis arba ji atliks fizinę apžiūrą. Taip yra todėl, kad depersonalizacija gali atsirasti ir dėl fizinių ligų, tokių kaip epilepsija ar migrena. Gydytojas taip pat turi atmesti galimybę, kad simptomai gali atsirasti kaip šalutinis vaistų poveikis arba nutraukus gydymą. Narkotikai taip pat gali sukelti susvetimėjimo jausmą. Gydytojas nukreips pacientą pas specialistą, kuris atliks tikslią diagnozę ir gydymą.
Norėdami diagnozuoti depersonalizaciją, psichiatras ar psichoterapeutas atliks išsamų paciento pokalbį. Klinikinių klausimynų pagalba gydytojas arba terapeutas gali nustatyti, ar iš tikrųjų yra depersonalizacija, ar yra kitų psichikos sutrikimų.
Gydytojas arba terapeutas gali užduoti šiuos klausimus, kad nustatytų depersonalizacijos sutrikimą:
- Ar jums kartais susidaro įspūdis, kad žiūrite į save iš šalies?
- Ar jūsų aplinka kartais jums atrodo nereali?
- Ar kartais jaučiate, kad kiti žmonės ar daiktai nėra tikri?
Pagal Tarptautinę psichikos sutrikimų klasifikaciją (TLK-10), norint diagnozuoti depersonalizacijos ir derealizacijos sindromą, reikia bent jau depersonalizacijos arba derealizacijos:
- Depersonalizacijos sindromas: nukentėjusieji suvokia savo jausmus ir išgyvenimus kaip svetimus, atskirtus nuo savęs, nutolusius, pasiklydusius ar priklausančius kažkam kitam. Jie taip pat skundžiasi jausmu, kad „čia tikrai nėra“
- Derealizacijos sindromas: nukentėjusieji savo aplinką, daiktus ar kitus žmones suvokia kaip nerealius, tolimus, dirbtinius, bespalvius ar negyvius.
Be to, nukentėjusieji turi žinoti, kad pakitęs suvokimas nėra generuojamas iš išorės, o kyla iš jų pačių minčių.
Depersonalizacija: gydymas
Sumažinti nerimą
Terapijos pradžioje terapeutas pacientui išsamiai paaiškina psichikos sutrikimą (psichoedukacija). Pacientas patiria, kad į jo kančias žiūrima rimtai ir kad jo iškreiptas suvokimas yra ne „beprotybės“ požymis, o ligos dalis. Pacientas išmoksta kvestionuoti neigiamas ir katastrofiškas mintis ir jas pakeisti realistiškais vertinimais. Svarbus terapijos tikslas – sumažinti nerimą ir tokiu būdu atleisti žmogų psichologiškai.
Streso valdymo ir įveikos strategijos
Kitas terapijos komponentas yra kova su stresu. Daugeliui pacientų stresas sukelia depersonalizacijos simptomus. Jie palieka savo kūną ir taip atsiriboja nuo aplinkos ir problemų. Šis procesas po kurio laiko tampa automatinis. Dienoraščio pagalba pacientas turi užsirašyti, kurios situacijos sukelia depersonalizacijos simptomus. Ši apžvalga padeda nukentėjusiam asmeniui geriau atpažinti sutrikimo modelius ir procesus.
Jei atsiranda susvetimėjimo simptomų, čili pipiro įkandimas ar garsus plojimas gali padėti sugrąžinti jus į realybę. Išsiblaškymas taip pat gali būti naudingas metodas. Pokalbiai ar sportinė veikla turėtų nukreipti mintis atgal į realybę. Išsiblaškymas taip pat neleidžia kauptis nerimui. Taikydami šias ir kitas strategijas pacientai išmoksta kontroliuoti depersonalizacijos simptomus.
Atsipalaidavimo pratimai nerekomenduojami nuasmeninti, nes per daug poilsio gali sukelti simptomus. Todėl atsigavimui labiau tinka raminantys užsiėmimai, tokie kaip pasivaikščiojimai.
Kova su priežastimis
Daugeliu atvejų traumuojantys išgyvenimai yra nuasmeninimo priežastis. Norėdami susidoroti su trauma, pacientas pirmiausia turi išmokti elgtis su simptomais. Taip pat svarbu, kad paveiktas asmuo galėtų tam tikru mastu suvokti, išreikšti ir kontroliuoti savo emocijas. Tik po stabilizavimo etapo galima pašalinti traumines priežastis.
Depersonalizacija: ligos eiga ir prognozė
Jei simptomai yra sunkūs, nukentėjusieji paprastai ilgą laiką kenčia nuo depersonalizacijos ir derealizacijos simptomų. Tačiau psichoterapijos pagalba jie gali išmokti geriau kontroliuoti simptomus. Sergantys asmenys taip pat gali turėti teigiamos įtakos ligos eigai, mažindami stresą. Tačiau depersonalizacijos simptomai pablogėja esant psichologiniam stresui.
