Kada reikia persodinti inkstą?
Inksto persodinimas kartais yra vienintelė galimybė išgyventi pacientams, sergantiems inkstų nepakankamumu. Taip yra todėl, kad susietas organas yra gyvybiškai svarbus: inkstai išskiria medžiagų apykaitos atliekas ir svetimas organizmui medžiagas. Jie taip pat reguliuoja vandens balansą organizme ir gamina hormonus. Įvairios ligos gali sukelti negrįžtamą inkstų nepakankamumą:
- cukrinis diabetas
- kartotinis inkstų dubens uždegimas
- susitraukęs inkstas, pavyzdžiui, dėl ilgalaikio nuskausminamųjų vaistų vartojimo
- cistinė inkstų liga (cistinė inkstų liga – genetinė liga, kurios metu inkstuose susidaro skysčių užpildytos ertmės)
- šlapimo susilaikymas inkstuose su audinių pažeidimu
- Inkstų kraujo kūnelių uždegimas (glomerulonefritas)
- Inkstų pažeidimas dėl aukšto kraujospūdžio (nefrosklerozė)
Pirmoji inksto transplantacija buvo atlikta JAV 1954 m.
Gyvų inkstų donorystė
Dauguma organų (pvz., širdies, plaučių ar ragenos) persodinami iš mirusių asmenų. Inkstai yra išimtis: net ir sveikas žmogus gali paaukoti vieną iš savo dviejų inkstų ligoniui. Šiuo metu Vokietijoje apie 25 procentus visų donorų inkstų yra iš gyvų žmonių. Įrodyta, kad gyvo donoro inkstas funkcionuoja geriau ir ilgiau nei mirusio žmogaus inkstas. Taip yra, be kita ko, dėl to, kad inksto transplantaciją galima suplanuoti tiksliau, o recipientas turi trumpiau laukti organo.
Kuo turėčiau rūpintis po inksto transplantacijos?
Po inksto persodinimo būsite prižiūrimi transplantacijos centre vieną ar dvi savaites, jei nekils problemų. Per šį laiką gydytojas pritaikys reikiamą imunosupresinį gydymą pagal Jūsų individualius poreikius: Jums reikės visą gyvenimą trunkančių vaistų, kurie slopina imuninę sistemą (imunosupresantai), kad ji neatstumtų svetimo organo. Šių vaistų dozės parenkamos taip, kad būtų pasiektas geriausias poveikis su kuo mažiau šalutinių poveikių.
Imunosupresinis gydymas nėra būtinas tik tuo atveju, jei donoras ir inksto recipientas yra identiški dvyniai.
Daugeliu atvejų persodintas inkstas iš karto gamina šlapimą. Tačiau kai kuriais atvejais prireikia šiek tiek laiko, kol persodintas inkstas atsigaus po procedūros ir vėl pradės veikti. Iki tol būtinas dializės gydymas.
Inkstų transplantacija: gyvenimo trukmė ir sėkmės tikimybė
Remiantis 100–88 m. duomenimis, iš 75 persodintų inkstų 1990 vis dar funkcionuoja praėjus metams po procedūros, o 2019 – po penkerių metų.
Todėl inksto persodinimo sėkmės tikimybė apskritai yra gana gera – persodintas inkstas „svetimame“ organizme savo užduotį atlieka vidutiniškai apie 15 metų. Tačiau atskirais atvejais prognozė gali būti skirtinga – tai priklauso, pavyzdžiui, nuo bendros paciento sveikatos būklės, pagrindinės ligos, dėl kurios reikėjo persodinti inkstą, ir kokių nors antrinių ar gretutinių ligų.
Kai tik persodintas inkstas nebegali atlikti savo darbo, pacientui vėl reikės dializės; tada gali prireikti naujo inksto persodinimo.
