Trumpa apžvalga
- Priežastys ir rizikos veiksniai: genų defektai, poveikis kūdikiui nėštumo ar gimdymo metu, ausų uždegimas, tam tikri vaistai
- Simptomai: nereaguoja į garsus, vaikų kalbos neišsivystymas.
- Diagnostika: ausų atspindėjimas, Weber ir Rinne testas, garso slenksčio audiometrija, kalbos audiometrija, smegenų kamieno audiometrija ir kt.
- Gydymas: pagalbinės priemonės, tokios kaip klausos aparatai nuo klausos praradimo, vidinės ausies protezas (kochlearinis implantas) nuo kurtumo
- Eiga ir prognozė: kurtumo negalima pakeisti; pasekminė kurtumo žala gali būti apribota gydant
- Prevencija: alkoholio, nikotino, narkotikų ir vaistų vengimas nėštumo metu sumažina vaiko kurtumo riziką
Kas yra kurtumas?
Kurtieji nebūtinai taip pat yra nebylūs. Tačiau yra kurčnebylių žmonių, kaip ir kurčiųjų ir aklų. Su jais bendravimas yra labai ribotas.
Ausies anatomija ir fiziologija
Ausį galima suskirstyti į tris dalis: išorinę, vidurinę ir vidinę.
Išorinė ausis susideda iš priekinės dalies ir išorinio klausos kanalo, per kurį garso bangos pasiekia vidurinę ausį (oro laidumas).
Perėjimą į vidurinę ausį formuoja ausies būgnelis, kuris yra tiesiogiai sujungtas su vadinamuoju malleus. Malleus, kartu su kitais dviem mažyčiais kaulais, incus (priekalu) ir stulpeliais (stirupu), sudaro vadinamuosius klausos kauliukus. Jie perduoda garsą iš ausies būgnelio per vidurinę ausį į vidinę ausį, kur yra klausos suvokimas.
Garsas registruojamas sraigėje, klausos nervu perduodamas į smegenis ir ten apdorojamas. Kiekvienas klausos suvokimo ir apdorojimo etapas yra jautrus trukdžiams, kurie sunkiais atvejais sukelia kurtumą.
Klausos negalia ar kurčias?
Klausos praradimas apibrėžiamas kaip sutrikęs klausos suvokimas, o kurtumas – kaip visiškas klausos suvokimo praradimas. Skirtumas gali būti objektyviai nustatytas atliekant klausos testą, vadinamą toninio slenksčio audiometrija: tai nustato klausos praradimą vadinamojoje pagrindinėje kalbos srityje. Pagrindinis kalbos diapazonas yra dažnių diapazonas, kuriame vyksta dauguma žmonių kalbos. 100 decibelų ar daugiau klausos praradimas pagrindiniame kalbos diapazone atitinka kurtumo apibrėžimą.
Kokios yra kurtumo priežastys?
Garso laidumo sutrikimas yra tada, kai garsas, sklindantis per išorinį klausos kanalą, nėra įprastai perduodamas per vidurinę ausį į vidinę ausį. Priežastis dažniausiai yra vidurinės ausies garsą stiprinančių kauliukų pažeidimas. Toks sutrikimas kai kuriems žmonėms yra įgimtas; kitose – vystosi per gyvenimą.
Nors garso laidumo sutrikimas yra galima klausos praradimo priežastis, tai negali būti vienintelė kurtumo priežastis. Taip yra todėl, kad garsas gali būti suvokiamas net ir neperduodamas per orą (oro laidumas), nes nedidelė jo dalis per kaukolės kaulus pasiekia ir vidinę ausį (kaulų laidumas).
Psichogeninis klausos sutrikimas: retais atvejais psichikos sutrikimai sukelia kurtumą. Psichologinis stresas kai kuriems žmonėms sutrikdo klausos pojūčius – net ir be aptinkamų ausų pažeidimų. Objektyviais klausos tyrimais galima įvertinti, ar akustiniai signalai vis dar pasiekia paciento smegenis.
Įgimtas kurtumas
Yra genetiškai nulemtų klausos sutrikimų. Vienas iš to požymių yra dažnas kurtumas šeimoje. Genetinio kurtumo sukėlėjai yra vidinės ausies ar smegenų apsigimimai.
Be to, kyla pavojus, kad nėštumo metu užsikrėtusios motinos infekcijos, pavyzdžiui, raudonukės, sutrikdys normalią būsimo kūdikio klausos raidą ir taip sukels klausos jutimo sutrikimą ir net kurtumą.
Deguonies trūkumas ir smegenų kraujavimas gimdymo metu taip pat sukelia kai kurių vaikų kurtumą. Pavyzdžiui, neišnešiotiems naujagimiams, kurie netrukus po gimimo dažnai kenčia nuo deguonies trūkumo dėl nepakankamo plaučių brandumo, padidėja klausos praradimo rizika.
Tyrimai parodė, kad klausos takų brendimo vėlavimas taip pat gali sukelti klausos praradimą. Tokiu atveju klausa dažnai pagerėja pirmaisiais gyvenimo metais. Tačiau kartais išlieka stiprus klausos praradimas arba kurtumas.
Įgytas kurtumas
Dažniausia įgyto kurtumo priežastis yra užsitęsusi ausies infekcija. Sunkiais atvejais tai pažeidžia ir vidurinę ausį (garso laidumą), ir vidinę ausį (garso pojūtį). Smegenų dangalų (meningito) arba smegenų (encefalito) infekcijos taip pat kartais sukelia kurtumą.
Kitos įgyto kurtumo priežastys yra navikai, triukšmo pažeidimai, kraujotakos sutrikimai, klausos praradimas arba lėtinės ausų ligos, tokios kaip otosklerozė. Rečiau kurtumą sukelia pramoniniai teršalai (pavyzdžiui, anglies monoksidas) ir traumos.
Kaip kurtumas pasireiškia?
Skiriamas vienpusis ir dvipusis kurtumas. Kai kurie žmonės kurčia nuo gimimo. Kitais atvejais kurtumas vystosi palaipsniui arba atsiranda staiga, pavyzdžiui, dėl nelaimingo atsitikimo.
Vienašalis kurtumas
Esant vienašališkam kurtumui, klausa visiškai nesutrinka, tačiau dažniausiai labai susilpnėja. Kiti žmonės dažnai pastebi, kad paveiktas asmuo į tokius garsus kaip staigus stiprus trenksmas reaguoja pavėluotai arba visai nereaguoja.
Dvipusis kurtumas
Esant abipusiam kurtumui, klausos pojūtis visiškai prarandamas, todėl bendravimas per akustinę informaciją, pvz., kalbą, yra neįmanomas. Dėl šios priežasties kurčiųjų vaikų kalbos raida yra labai sutrikusi, ypač jei kurtumas egzistuoja nuo gimimo. Įtarimas dėl mažų vaikų dvišalio kurtumo kyla, kai jie akivaizdžiai nereaguoja į garsus.
Dėl glaudaus pusiausvyros ir klausos pojūčių sujungimo, apkurtimo metu taip pat ištinka galvos svaigimo ir pykinimo priepuoliai.
Kaip diagnozuojamas kurtumas?
Ausų, nosies ir gerklės (ENT) specialistas yra tinkamas žmogus diagnozuoti kurtumą. Pokalbio metu, norėdamas surinkti ligos istoriją (anamnezę), gydytojas pirmiausia klaus apie įtarimo kurtumą priežastį, klausos sutrikimų rizikos veiksnius ir ankstesnius sutrikimus.
- Vaikas dažnai nereaguoja, kai jam kalba ar skambina.
- Instrukcijos nesilaikoma tinkamai.
- Dažnai seka „Kaip? ar kas?".
- Kalbos vystymasis neatitinka amžiaus.
- Kalbos supratimą trukdo bloga artikuliacija.
- Žiūrėdamas televizorių ar klausydamas muzikos vaikas nustato ypač aukštus garso lygius.
Šios indikacijos taip pat gali būti taikomos sergantiesiems suaugusiems, nors suaugusiųjų, kurie nuo vaikystės neprigirdi, artikuliacija yra gana normali.
Surinkus anamnezę, seka įvairūs tyrimai ir testai, siekiant išaiškinti įtarimą dėl kurtumo. Tačiau įvairūs klausos testai paprastai leidžia teigti tik kartu apie klausos gebėjimą. Išsamus klausos ir kalbos supratimo tyrimas taip pat padeda nustatyti klausos sutrikimo laipsnį arba, suaugusiųjų atveju, mažesnį uždarbį.
Otoskopija (ausų tyrimas)
Weberio ir Rinne testas
Weber ir Rinne testai suteikia svarbios informacijos apie klausos sutrikimo tipą ir vietą. Gydytojas priverčia kamertoną vibruoti ir laiko kamertono galą įvairiuose taškuose aplink galvą:
Weberio testo metu gydytojas kamertoną uždeda ant paciento galvos centro ir klausia, ar pacientas geriau girdi garsą viena ausimi nei kita. Paprastai klausa abiejose ausyse yra vienoda. Tačiau jei pacientas garsą girdi garsiau vienoje pusėje (lateralizacija), tai rodo garso laidumo arba garso suvokimo sutrikimą.
Jei pacientas garsą girdi garsiau pažeistoje ausyje, tai rodo garso laidumo sutrikimą. Kita vertus, jei pacientas garsą girdi garsiau iš sveikos pusės, tai rodo garso suvokimo sutrikimą sergančioje ausyje.
Klausos testai: Subjektyvūs metodai
Subjektyvūs klausymosi testo metodai reikalauja paciento bendradarbiavimo. Tokiu būdu galima patikrinti visą klausos proceso kelią.
Garso slenksčio audiometrija
Klasikinį klausos tyrimą gydytojai vadina audiometrija. Tono slenksčio audiometrijoje garsų girdėjimas per ausines arba kaulinio laidumo ausines naudojamas nuo dažnio priklausomam klausos slenksčiui nustatyti. Klausos slenkstis išreiškiamas decibelais. Tai žymi apatinę garsumo ribą, nuo kurios pacientai gali tiesiog suvokti garsą.
Kalbos audiometrija
Tono slenksčio audiometrijos papildymas yra kalbos audiometrija. Vietoj tonų pacientams leidžiami žodžiai ar garsai, kurie turi juos atpažinti ir pakartoti. Tokiu būdu tikrinamas ir kalbos supratimas. Tai ypač svarbu kasdieniame gyvenime ir taip pat padeda, pavyzdžiui, teisingai sureguliuoti klausos aparatus.
Kiti tyrimai
Ypač vaikams, klausos gebėjimui patikrinti, be audiometrijos, naudojami ir kiti klausos tyrimai. Jei ausinių nešioti atsisakoma arba neįmanoma, naudojami garsiakalbiai. Nors ši procedūra neleidžia iš šono apžiūrėti ausų, ji vis tiek rodo klausos gebėjimą. Kitos specializuotos procedūros šiais atvejais apima elgesio audiometriją, refleksinę audiometriją, regos kondicionavimą ir sąlyginio žaidimo audiometriją.
Be to, tokie testai kaip trumpo padidėjimo jautrumo indeksas (SISI) arba Fowlerio testas leidžia nustatyti, ar klausos praradimo/kurtumo priežastis galima rasti garso registracijoje sraigėje ar gretimuose nervų keliuose (klausos). kelias).
Klausos testai: objektyvūs metodai
Timpanometrija
Tympanometrija (impedansinė audiometrija) – labai svarbus tyrimas, kuris taikomas kiekvienam vaikui, kuriam įtariamas klausos sutrikimas: į ausį patenkančios garso bangos išoriniu klausos kanalu pasiekia ausies būgnelį (timpaną). Tympanas yra plona oda, kurią judina garso bangos. Šis judėjimas sukelia pasroviui esančių klausos kauliukų judėjimą, inicijuodamas garso suvokimo kaskadą.
Tympanometrijos metu gydytojas į ausį įkiša zondą, sandariai uždarydamas. Zondas skleidžia garsą ir nuolat matuoja ausies būgnelio pasipriešinimą, taigi ir pasroviui esančių klausos kauliukų pasipriešinimą. Tai suteikia informacijos apie vidurinės ausies funkcionalumą.
Stapedinio reflekso matavimas
Naujagimio patikra
Nuo 2009 metų visi naujagimiai tikrinami dėl kurtumo. Klausos sutrikimus siekiama nustatyti ankstyvoje stadijoje iki trečio gyvenimo mėnesio ir pradėti gydymą iki šešto gyvenimo mėnesio. Atliekant naujagimių patikrą, taip pat naudojami šie du metodai.
Vienas iš jų – vadinamųjų otoakustinių emisijų matavimas – neskausminga sraigės funkcijos tyrimo procedūra. Išmetimai yra labai tylūs aidai, sklindantys iš vidinės ausies. Išorinės plaukų ląstelės vidinėje ausyje skleidžia šį aidą reaguodamos į gaunamą garso bangą.
Tam pacientui įtaisomos toną skleidžiančios ausinės. Tada prie galvos odos pritvirtinti elektrodai matuoja elektrinio sužadinimo formą ir laiką nuo tono iki elektrinio atsako nervuose ir smegenyse.
Tolesni kurtumo tyrimai
Ypač staigaus kurtumo atvejais gydytojas ieško konkrečių priežasčių, tokių kaip svetimkūnis, užkimšęs ausies kanalą, sunkios infekcijos ir tam tikrų vaistų vartojimas.
Vaizdo gavimo metodai naudojami, jei pacientui įdedamas kochlearinis implantas arba jei kurtumo priežastimi įtariamas vėžys ar apsigimimas. Magnetinio rezonanso tomografija (MRT) arba kompiuterinė tomografija (CT) yra naudojama norint gauti išsamius smegenų ar ausies vaizdus.
Apkurtimo atvejais gali prireikti papildomų tyrimų, pavyzdžiui, oftalmologo ar neurologo. Tam tikrais atvejais, ypač esant genetinėms priežastims ar šeiminiam kurtumui, atliekama žmogaus genetinė konsultacija. Žmogaus genetikai yra genetinės informacijos ir ligų analizės specialistai.
Kaip gydomas kurtumas?
Daugeliu atvejų kurtumo negalima pakeisti. Tačiau yra daug būdų, kaip sujungti sugedusias sudėtingos klausos sistemos sritis ir tokiu būdu išgirsti.
Gydymo tipas priklauso nuo to, ar yra visiškas kurtumas, ar tam tikra klausa. Pastaruoju atveju gali būti įmanoma naudoti klausos aparatus.
Kaip progresuoja kurtumas?
Priklausomai nuo klausos sutrikimo priežasties, jis išlieka toks pat sunkus arba laikui bėgant stiprėja. Klausos praradimas kartais ilgainiui išsivysto į kurtumą. Todėl svarbu atpažinti ir gydyti tokį progresuojantį klausos pablogėjimą ankstyvoje stadijoje.
Paprastai esamo kurtumo negalima pakeisti. Tačiau šiuolaikinės procedūros, tokios kaip vidinės ausies protezavimas, padeda išvengti kurtumo sukeliamų pasekmių. Šie pasekminiai kurtumo pažeidimai apima kalbos supratimo sutrikimą, taip pat raidos sutrikimus emocinėje ir psichosocialinėje srityse.
Ar galima išvengti kurtumo?
Suaugusiesiems patartina rūpintis savo klausa, pavyzdžiui, vengti didelio triukšmo ir vartoti vaistus, kurie kenkia klausai.
