Trumpa apžvalga
- Kas yra mielofibrozė? Mielofibrozė yra lėtinė ir progresuojanti liga, kai kaulų čiulpai virsta jungiamuoju audiniu ir taip praranda gebėjimą gaminti kraujo ląsteles.
- Ligos eiga ir prognozė: Ligos eiga kiekvienam žmogui skiriasi. Liga išgydoma tik retais atvejais, tačiau dažnai progresuoja lėtai.
- Gydymas: Gydymas skirtas palengvinti simptomus ir pagerinti gyvenimo kokybę. Stebėkite ir laukite (palaukite ir apsilankykite pas gydytoją, kad reguliariai tikrintųsi), vaistai (tikslinė terapija vadinamaisiais JAK inhibitoriais), spinduliuotė arba blužnies pašalinimas, kamieninių ląstelių transplantacija.
- Priežastys: mielofibrozę sukelia genų pokyčiai kaulų čiulpų kraujodaros ląstelėse. Kaip tai įvyksta, iš esmės nežinoma.
- Rizikos veiksniai: nėra rizikos veiksnių, skatinančių ligos vystymąsi, tačiau kai kurie sergantys asmenys turi paveldimą polinkį susirgti mielofibroze.
- Simptomai: nuovargis, dusulys, širdies plakimas, polinkis į pasikartojančias infekcijas ir kraujo krešulius, kraujavimas iš odos ir gleivinių, svorio kritimas, skausmas viršutinėje pilvo dalyje, galvos skausmas, karščiavimas, naktinis prakaitavimas.
- Diagnostika: kraujo tyrimas (dažnai atsitiktinis radinys!), kaulų čiulpų biopsija, blužnies ir kepenų ultragarsinė ir kompiuterinė tomografija, molekuliniai genetiniai tyrimai
Kas yra mielofibrozė?
Mielofibroze gydytojai vadina lėtinę ligą, kai kaulų čiulpai virsta jungiamuoju audiniu ir praranda gebėjimą gaminti kraujo ląsteles. Terminas kilęs iš graikų kalbos žodžio myelós, reiškiančio kaulų čiulpus. Fibrozė apibūdina nenormalų jungiamojo audinio dauginimąsi organuose.
Kiti mielofibrozės pavadinimai yra „osteomielofibrozė“ (OMF), „lėtinė mieloproliferacinė liga“ (CMPE) ir „lėtinė idiopatinė mielofibrozė“ (CIMF). Tačiau šie terminai yra pasenę ir medicinos sluoksniuose nevartojami jau keletą metų.
Kaip vyksta normalus kraujo susidarymas?
Kaulų čiulpai yra pagrindinis organizmo kraujodaros organas. Jį sudaro jungiamasis audinys ir kamieninės ląstelės, kurios, be kita ko, sudaro kraujo ląsteles. Jo daugiausia randama ilguose kauluose (pvz., žastikaulyje ir šlaunikaulyje), stuburo kūnuose ir dubens kauluose. Funkcinės kraujo ląstelės bręsta iš kamieninių ląstelių keliais tarpiniais etapais. Tai apima raudonuosius ir baltuosius kraujo kūnelius bei trombocitus. Gydytojai kraujo ląstelių susidarymo procesą vadina hematopoeze.
Kas atsitinka sergant mielofibroze?
Siekiant vis dar gaminti naujas kraujo ląsteles, hematopoezė perduodama kitiems organams (blužnies, kepenų). Gydytojai tai vadina ekstrameduliarine (vyksta ne kaulų čiulpais) hematopoeze. Pradžioje dar įmanoma patenkinti kraujo ląstelių poreikį. Vėlesnėse mielofibrozės stadijose kepenys ir blužnis nebepajėgia gaminti pakankamai ląstelių – kraujo kūnelių formavimasis sustoja.
Mielofibrozės formos
Kartu su vera policitemija (PV) ir esmine trombocitemija (ET) mielofibrozė priklauso „lėtinių mieloproliferacinių navikų“ (MPN) grupei. Jų bendras bruožas yra tas, kad sergant visomis ligomis kaulų čiulpuose gaminasi padidėjęs kraujo arba jungiamojo audinio ląstelių kiekis.
Mielofibrozė pasireiškia dviem formomis:
Pirminė mielofibrozė (PMF): pirminė mielofibrozė išsivysto atsitiktinai per gyvenimą, be ankstesnės ligos. Tai dažniausia mielofibrozės forma.
Antrinė mielofibrozė (SMF): antrinė mielofibrozė išsivysto dėl jau esamos ligos (PV arba ET).
Dažnis
Ar mielofibrozė yra mirtina / išgydoma?
Kursas
Mielofibrozės eiga kiekvienam pacientui labai skiriasi. Neįmanoma numatyti, kuriam ligoniui liga progresuos laipsniškiau, o kuriam ligoniui ji progresuos sparčiau. Todėl negalima pateikti bendro teiginio apie gyvenimo trukmę. Kai kurie pacientai daugelį metų gyvena be simptomų, kitiems liga greitai progresuoja ir galiausiai baigiasi mirtinai po kelių mėnesių ar kelerių metų. Dažniausios mirties priežastys yra perėjimas prie ūminės mieloidinės leukemijos, širdies ir kraujagyslių ligos bei infekcijos.
Prognozė
Mielofibrozės prognozei labai svarbi individuali ligos eiga. Tai apima tokius veiksnius kaip paciento amžius, pasireiškę simptomai ir kraujo vertės (kraujo ląstelių skaičius, hemoglobino kiekis). Kitas prognozės veiksnys yra tai, ar pacientas reaguoja į gydymą ir kaip gerai.
Nepaisant šiuolaikinių vaistų ir įvairių gydymo galimybių, mielofibrozė vaistais šiuo metu išgydoma tik retais atvejais ir tik persodinus kamienines ląsteles. Maždaug 20 procentų visų pacientų, nepaisant gydymo, mielofibrozė progresuoja į ūminę leukemiją (kraujo vėžį).
Kaip gydoma mielofibrozė?
Gydymas ankstyvoje ligos fazėje
Stebėkite ir palaukite: ne kiekvienam pacientui reikia nedelsiant gydyti vaistais. Pacientams, kuriems nėra simptomų, gydytojas paprastai laukia ir reguliariai tikrinasi. Pacientas pradedamas gydyti tik tada, kai atsiranda pirmieji simptomai. Jei pacientas ir gydytojas nusprendžia pasirinkti „stebėti ir laukti“ strategiją, svarbu laikytis sutartų kontrolinių paskyrimų (pvz., kraujo tyrimų) ir stebėti tipinius simptomus.
Narkotikai, slopinantys naujų kraujo ląstelių susidarymą: ligos pradžioje kaulų čiulpai iš pradžių dar gamina daug kraujo ląstelių. Šioje fazėje gali prireikti vartoti vaistus, kurie slopina naujų kraujo ląstelių susidarymą.
Gydymas vėlyvoje ligos fazėje
Ligai progresuojant, gaminasi vis mažiau kraujo ląstelių, todėl atsiranda anemija ir būdingi mielofibrozės simptomai.
Kraujo perpylimas: Kraujo perpylimas padeda išlaikyti stabilų raudonųjų kraujo kūnelių skaičių ir palengvinti anemijos simptomus (blyškumą, nuovargį, kvėpavimo pasunkėjimą).
Interferonai: Panašūs rezultatai kaip ir vartojant JAK inhibitorius (blužnies mažinimas) pasiekiami naudojant vadinamuosius interferonus. Jie daugiausia naudojami labai ankstyvoms mielofibrozės formoms gydyti.
Kortizonas: kortizono preparatai ypač vartojami pacientams, kurie karščiuoja. Kai kuriais atvejais jie pagerina anemiją, tačiau yra prieštaringi, nes kartu slopina imuninę sistemą.
Blužnies švitinimas: švitinimas sumažina blužnies dydį ir taip palengvina virškinimo trakto simptomus. Tačiau laikui bėgant jo dydis vėl didėja, todėl gydymą gali tekti pakartoti.
Blužnies pašalinimas (splenektomija): Vėlyvosiose mielofibrozės stadijose blužnis paprastai labai padidėja. Jis spaudžia skrandį ir žarnas, sukelia skausmą ir virškinimo sutrikimus (viduriavimą, vidurių užkietėjimą). Blužnies pašalinimas yra susijęs su padidėjusia kraujagyslių okliuzijos (trombozės) rizika: be kitų dalykų, blužnis yra trombocitų saugojimo vieta. Jei jis pašalinamas, padidėja trombocitų skaičius kraujyje. Tai padidina polinkį į kraujo krešulius.
Siekiant užtikrinti, kad persodinti kaulų čiulpai nebūtų atmetami, pacientas prieš transplantaciją gauna vadinamąją „kondicionuojamąją terapiją“. Jis išjungia paties organizmo imunines ląsteles, o tai labai padidina paciento jautrumą infekcijai. Kol perkelti kaulų čiulpai nepradės funkcionuoti ir gamins pakankamai kraujo ląstelių, pacientui labai padidėja infekcijos rizika.
Todėl alogeninių kamieninių ląstelių terapija tinka tik nedidelei pacientų grupei. Paprastai tai atliekama tik jaunesniems pacientams, sergantiems sunkia mielofibroze, tačiau jų bendra sveikatos būklė gera.
Mityba sergant mielofibroze
Specialios rekomenduojamos mielofibrozės dietos nėra. Tačiau daugumai mielofibroze sergančių pacientų atsiranda virškinimo trakto simptomų, tokių kaip vidurių užkietėjimas ir pilvo pūtimas dėl kepenų ir blužnies padidėjimo. Tokiais atvejais patartina vartoti pakankamai skaidulų (grūdų, vaisių, daržovių), gerti pakankamai skysčių ir vengti pilvo pūtimą sukeliančio maisto, pavyzdžiui, kopūstinių daržovių, svogūnų ir česnakų.
Kokie yra mielofibrozės simptomai?
dažnai atsitiktinai atrankinių tyrimų metu.
Tik tolimesnėje eigoje ligos pojūtis sustiprėja. Tipiški simptomai, atsirandantys progresuojant mielofibrozei, yra šie:
- Viršutinės pilvo dalies skausmas ir priešlaikinis pilnumo jausmas dėl blužnies ir kepenų padidėjimo
- Virškinimo sutrikimai, tokie kaip viduriavimas, vidurių užkietėjimas
- Rėmuo
- Mažas apetitas, svorio kritimas
- Embolija ir trombozė
- Blyškumas
- Dusulys
- Naktinis prakaitavimas
- Karščiavimas
- Rankų ir kojų dilgčiojimas ir kraujotakos sutrikimai
- Niežulys (ypač PV)
- Kaulų ir sąnarių skausmas (vėlesnėse ligos stadijose)
- Padidėjęs polinkis į kraujavimą (dažnos mėlynės, kraujavimas iš nosies)
Priežastys ir rizikos veiksniai
Tikslios mielofibrozės priežastys nežinomos. Maždaug 65 procentams visų mielofibroze sergančių pacientų gydytojai nustato būdingus genetinius pokyčius pacientų kraujo kamieninėse ląstelėse 9 chromosomoje. Šis genetinis pokytis, žinomas kaip JAK2 mutacija (Janus kinazės2 mutacija), taip pat aptinkamas kai kuriems pacientams, sergantiems vera policitemija (PV) ir esmine trombocitemija (ET).
Rizikos veiksniai
Didžiausias pirminės mielofibrozės išsivystymo rizikos veiksnys yra amžius. Kuo vyresnis amžius, tuo didesnė JAK2 mutacijos tikimybė. Šiuo metu nėra įrodymų, kad tam tikras gyvenimo būdas ar išoriniai poveikiai, tokie kaip jonizuojanti spinduliuotė ar cheminės medžiagos, padidintų ligos tikimybę.
Antrinė mielofibrozė išsivysto dėl kitų lėtinių mieloproliferacinių sutrikimų. Diagnozavus policitemiją arba esminę trombocitemiją, padidėja mielofibrozės išsivystymo rizika.
Ar mielofibrozė yra paveldima?
Daugeliu atvejų mielofibrozę sukelia genų mutacija kraujodaros kamieninėse ląstelėse. Mutacija dažniausiai vystosi spontaniškai gyvenimo eigoje ir neperduodama. Kaip tai įvyksta, kol kas neišaiškinta.
Tačiau kai kuriose šeimose lėtinės mieloproliferacinės ligos pasireiškia dažniau. Gydytojai daro prielaidą, kad sergantieji turi paveldimą polinkį sirgti šiomis ligomis: jie turi genetinę struktūrą, kuri skatina mutaciją (JAK2 mutacija). Tačiau tik vienam procentui žmonių, turinčių tokį polinkį, iš tikrųjų išsivysto mielofibrozė.
Ištyrimas ir diagnozė
Fizinė apžiūra: fizinės apžiūros metu gydytojas, be kita ko, apčiuopia pilvą, kad nustatytų, ar nepadidėjusi blužnis ir (arba) kepenys.
Kraujo tyrimas: ligos pradžioje vyrauja trombocitų padidėjimas ir vidutinis baltųjų kraujo kūnelių padidėjimas. Vėliau keičiasi ląstelių pasiskirstymas kraujo vaizde – atsiranda raudonųjų kraujo kūnelių, baltųjų kraujo kūnelių, trombocitų trūkumas. Raudonųjų kraujo kūnelių forma taip pat paprastai keičiasi. Jie nebėra apvalūs, bet turi „ašaros“ formą.
Ultragarsinis tyrimas: Ultragarsinis tyrimas gali aptikti blužnies ir kepenų padidėjimą.
Molekulinis genetinis tyrimas: apie 65 procentai visų mielofibroze sergančių pacientų turi JAK2 mutaciją. Jį galima nustatyti atlikus specialų kraujo tyrimą.
Kaulų čiulpų aspiracija: Kadangi JAK2 mutacijos atsiranda ir sergant kitomis ligomis, tokiomis kaip PV ir ET, kitas žingsnis yra kaulų čiulpų aspiracija. Pagal tipinius pokyčius galima patikimai diagnozuoti mielofibrozę. Šiuo tikslu gydytojas taikant vietinę nejautrą paima mėginius iš dubens kaulo kaulų čiulpų ir tiria juos mikroskopu, ar nėra tipinių pakitimų.
Prevencija
Kadangi mielofibrozės priežastis nėra tiksliai žinoma, nėra mokslinių rekomendacijų, kaip užkirsti kelią ligai. Jei mielofibrozė ar kitos lėtinės mieloproliferacinės ligos (ET, PV) pasireiškia šeiminiame klasteryje ir per ne mažiau kaip tris kartas, gydytojai rekomenduoja žmogaus genetinę konsultaciją. Ypač tuo atveju, jei norima turėti vaikų, žmogaus genetikos specialistas įvertins planuojamų palikuonių ligos atsiradimo riziką.
