Žinia apie sergantį gyvybei pavojinga liga, pvz., vėžiu, yra šokas visiems nukentėjusiems. Reaguoti į tai su baime, liūdesiu ir pykčiu yra visiškai normalu. Svarbiausia yra suvaldyti neigiamus jausmus.
Tai taip pat taikoma žmonėms, kurių gyvenimo trukmė iš tikrųjų baigiasi. Viltis vėl pasveikti užgęsta, negalavimai sunkėja, jėgos slūgsta. Nepaisant to, džiugios ir ramios akimirkos galimos net ir paskutiniame etape.
Šiame kelyje gyvybei pavojingai sergančius pacientus gali lydėti specialiai apmokyti psichologai. Diskusijose jie padeda susitaikyti su situacija ir suvaldyti baimes bei depresiją. Paskutiniame gyvenimo etape jie padeda ligoniams susitaikyti su artėjančia pabaiga ir atsisveikinti su savo gyvenimu bei artimais žmonėmis.
Baimių įveikimas
Didžiausias dėmesys skiriamas susidoroti su baimėmis, kurios lydi sunkią ligą ar artėjančią mirtį. Tai yra daugialypiai. Jos svyruoja nuo konkrečios skausmo baimės, dusulio ir kito fizinio diskomforto iki nerimo dėl kontrolės, orumo ir apsisprendimo praradimo iki mirties ir mirties baimės. Be to, gali kilti rūpesčių dėl artimųjų, kuriuos paliks.
Šios baimės gali pasireikšti labai įvairiai. Vieni pacientai izoliuojasi, kiti reaguoja agresyviai, treti emocinės baimės pasireiškia fiziniais nusiskundimais.
Psichologija turi daugybę strategijų, kaip susidoroti su nerimu. Ypač naudingi atsipalaidavimo būdai ir atsigręžimas į guodžiančias ir teigiamas mintis, pavyzdžiui, pasitelkiant vaizduotės pratimus.
Išlaikyti depresiją nuošalyje
Kiekvienas gali suprasti, kad daugelis sunkiai sergančių žmonių, susidūrę su savo padėtimi, iš pradžių jaučia neviltį ir gilią depresiją. Didelė dalis šią emocinę krizę sugeba įveikti savarankiškai arba pasikalbėjus su artimaisiais ar klinikos personalu. Kiti pacientai to nesusitvarko – slysta į depresiją, kurią reikia gydyti. Tipiški depresijos požymiai yra:
- vidinė tuštuma
- Vairavimo trūkumas
- @ nesidomėjimas
- gyvenimo potraukio praradimas
- nuolatinis sukimasis
- Kaltės jausmas, skundas savimi
- jausmas, kad esi nieko vertas
- koncentracijos ir atminties problemos
- vidinis neramumas
Nuovargio sindromas
Vėžiu sergantys pacientai ligos eigoje dažnai kenčia nuo nuolatinio, sekinančio išsekimo. Nors jie pakankamai miega, jaučiasi nuolat pavargę ir bejėgiai, jiems sunku atsikelti ir ką nors daryti. Nukentėjusieji turi pernelyg didelį poilsio poreikį. Gydytojai šią būklę vadina nuovargio sindromu arba trumpai – nuovargiu. Daugeliui pacientų nuovargis prasideda nuo chemoterapijos ar spindulinės terapijos pradžios ir išlieka savaites ir mėnesius po gydymo pabaigos.
Yra daug dalykų, kuriuos galima padaryti norint kovoti su nuovargiu. Jei, pavyzdžiui, už simptomų slypi anemija ar hormoninis sutrikimas, gali padėti tinkama mityba ir vaistų terapija. Reguliari mankšta taip pat atgaivina nuotaiką. Elgesio terapijos pratimai taip pat gali būti naudojami nepalankiems elgesio modeliams pakeisti.
Dvasinė parama
Psichologinė pagalba artimiesiems
Paramos reikia ne tik pačiam pacientui, bet ir artimiesiems. Jie yra svarbiausia paciento atrama, bet kartu ir patys kenčia nuo situacijos. Jie taip pat turi kovoti su baimėmis ir sielvartu. Paliatyviosios slaugos rėmuose jie gali pasinaudoti psichologine ir sielovadine pagalba kaip ir sergantis žmogus – net ir po artimojo mirties.
