Seborėjinė egzema: aprašymas
Seborėjinė egzema (seborėjinis dermatitas) – tai geltonas, pleiskanojantis, raudonas odos bėrimas (egzema) riebalinių liaukų (seborėjinių liaukų) srityje. Šios liaukos gamina riebalus – riebalų ir baltymų mišinį, kuris saugo odą nuo išsausėjimo. Riebalinės liaukos daugiausia yra priekiniuose (krūtinės) ir užpakaliniuose (galiniuose) prakaito kanaluose, ant veido ir ant plaukuotos galvos. Todėl tai yra tinkamiausios vietos seborėjinei egzemai išsivystyti. Galvos oda taip pat yra kūdikių odos liga dažniausiai pažeidžiama vieta, todėl jos antrasis pavadinimas „galvos gneisas“.
Seborėjinės egzemos nereikėtų painioti su seborėjine keratoze, kuri dar vadinama senatvinėmis karpomis.
Seborėjinė egzema: dažnis
Kasmet nuo trijų iki penkių procentų žmonių išsivysto seborėjinė egzema. Tačiau jei būtų atsižvelgta į lengvus atvejus, kai gydymo nereikia, šis skaičius tikriausiai būtų gerokai didesnis. Vyrai nuo trisdešimties iki šešiasdešimties metų dažniausiai ir sunkiausiai kenčia nuo odos ligų. Seborėjinė egzema ypač dažna ŽIV infekcija (ypač AIDS stadijoje) ir Parkinsono liga.
Seborėjinė egzema: simptomai
Seborėjinei egzemai būdingas paprastai aiškiai išreikštas odos paraudimas su gelsvomis apnašomis. Tačiau odos simptomai labai skiriasi priklausomai nuo ligos sunkumo: vieniems pacientams tik sustiprėja odos pleiskanojimas, kitus kamuoja didžiulis odos uždegimas. Užkrėtimas taip pat gali būti lokalizuotas arba išplitęs į kelias odos vietas. Žvynai dažnai jaučiasi riebūs.
Seborėjinė egzema dažniausiai atsiranda ant galvos. Veidas ir priekiniai bei užpakaliniai prakaito latakai taip pat yra tipiškos lokalizacijos. Taip pat gali atsirasti akių vokų uždegimas (blefaritas).
Paprastai seborėjinė egzema nesukelia skausmo ir tik retais atvejais niežti. Tačiau pažeistos odos vietos gali būti užkrėstos bakterijomis ir grybeliais. Dėl stipraus niežėjimo atsiradusios įbrėžimų žymės dar labiau pažeidžia odą.
Retais atvejais seborėjinė egzema gali sukelti plaukų slinkimą. Nors toks plaukų slinkimas dažniausiai siejamas su egzema, tačiau tai nėra sukelta.
Seborėjinė egzema: įvairios formos
Skiriamos įvairios seborėjinės egzemos formos:
Priešingai, židininei seborėjinei egzemai būdingi visiškai ryškūs simptomai: „židiniai“ yra aiškiai rausvai uždegimas, netaisyklingas ir gelsvas pleiskanojimas. Ši ligos forma dažnai būna lėtinė ir pasikartojanti (su atkryčiais).
Kai kurie ekspertai vadinamąją tarptrigininę lokalizaciją priskiria seborėjinės egzemos porūšiui. Intertriginous yra terminas, naudojamas apibūdinti kūno vietas, kuriose priešingi odos paviršiai liečiasi arba gali tiesiogiai liestis. Tai, pavyzdžiui, pažastys, sritis po moters krūtimi, bamba, kirkšnis ir išangė. Tokiais atvejais yra didelė infekcijos rizika. Tačiau seborėjinė egzema šiose vietose taip pat gali būti supainiota su gryna grybeline infekcija (dažniausiai Candida).
Išplitusi seborėjinė egzema yra ypač rimta ir pasireiškia poūmiu iki ūmiu ("poūmis" = mažiau ūmus/sunkus). Jis atsiranda arba be atpažįstamos priežasties, arba sudirginus esamus židinius, pavyzdžiui, dėl netoleruojamo gydymo. Židiniai dažnai būna simetriškai pasiskirstę, platūs, susilieję, pleiskanojantys, taip pat gali būti būdingi didesniems verksmingiems ir pluta odos defektams (erozijų). Sunkiais atvejais visas kūnas parausta (eritrodermija).
Seborėjinė egzema kūdikiams
Kūdikiams seborėjinė egzema dažniausiai išsivysto ant galvos. Šis vadinamasis „galvos gneisas“ pasižymi storomis, gelsvai riebiomis apnašomis. Daugeliu atvejų liga prasideda ant galvos vainiko, prie antakių, ant skruosto ar nosies. Iš ten seborėjinė egzema gali išplisti į visą galvos odą ir veidą. Pleiskanojimas gali būti labai stiprus. Kūdikio plaukai atrodo riebūs ir susiaurėję.
Kaip ir suaugusiems pacientams, seborėjinė egzema dažniausiai nevargina sergančio kūdikio, kitaip nei vadinamoji atopinė egzema. „Galvos gneiso kūdikis“ atrodo patenkintas. Paprastai valgo ir miega normaliai.
Kartais seborėjinė egzema išplinta į vystyklų sritį, kirkšnį, bambą, pažastis ar rečiau – krūtinę. Taip pat galimas užkrėtimas įvairiose vietose. Patogenų, ypač grybelių, plitimas sukelia odos paraudimą ir pakitusią pleiskanojimą aplink kraštus. Išplitusios seborėjinės egzemos formos yra retos.
Seborėjinė egzema: priežastys ir rizikos veiksniai
Bet kokiu atveju nukentėjusieji kenčia nuo sutrikusio odos atsinaujinimo. Naujos odos ląstelės migruoja į paviršių, kur vėliau miršta ir išsiskiria, kad atsirastų vietos naujoms odos ląstelėms. Šis procesas ant sveikos odos nesimato, nes odos ląstelės yra labai mažos. Tačiau dėl sutrikusio odos atsinaujinimo, sergant seborėjine egzema, susidaro tipiškos didelės apnašos.
Galvos odos gneisas
Kūdikiams, sergantiems seborėjine galvos egzema, motinos hormonų (androgenų) likučiai vaidina svarbų vaidmenį: jie skatina kūdikio riebalų gamybą ir taip skatina „galvos gneiso“ vystymąsi. Tačiau šie motinos hormonų likučiai jau suskaidomi kūdikio organizme pirmaisiais gyvenimo mėnesiais, o tada riebalų gamyba normalizuojasi.
Ryšys su kitomis ligomis
Seborėjinė egzema dažniau pasireiškia sergant tam tikromis ligomis. Tai apima įvairias neurologines ligas, ypač Parkinsono ligą, taip pat ŽIV infekcijas:
Parkinsono liga sergantys pacientai dažnai kenčia nuo padidėjusios sebumo gamybos, o tai skatina seborėjinės egzemos vystymąsi.
Seborėjinė egzema taip pat siejama su androgeniniu effluviumu – plaukų slinkimo forma, kurią sukelia genetinis plaukų šaknų padidėjęs jautrumas vyriškiems lytiniams hormonams (androgenams).
Seborėjinė egzema: įtakojantys veiksniai
Daugybė vaistų gali sukelti odos bėrimą, panašų į seborėjinę egzemą. Tai, pavyzdžiui, erlotinibas, sorafenibas ir interleukinas-2 (visi vaistai nuo vėžio). Seborėjinės egzemos išsivystymą gali paskatinti ir gydymas vadinamaisiais neuroleptikais, kurie vartojami sergant įvairiomis psichikos ligomis.
Atrodo, kad stresas ir šaltis pablogina seborėjinę egzemą. Kita vertus, vasarą odos būklė paprastai pagerėja (UV spinduliuote). Tačiau UV šviesos poveikis yra prieštaringas. Seborėjinė egzema taip pat gali išsivystyti dėl UV-A terapijos – šviesos terapijos formos – psoriaze sergantiems pacientams.
Seborėjinė egzema: tyrimai ir diagnostika
Seborėjinės egzemos specialistas yra dermatologas arba – kūdikių atveju – pediatras. Pirmiausia gydytojas surinks paciento ligos istoriją (anamnezę). Galimi klausimai:
- Kiek laiko buvo odos simptomai?
- Ar bėrimai niežti?
- Ar anksčiau buvo panašių odos bėrimų?
Po to atliekamas fizinis patikrinimas: gydytojas atidžiai apžiūri atitinkamas odos vietas. Pirma, odos simptomų lokalizacija ir, antra, atsiradimas yra lemiami kriterijai diagnozuojant seborėjinę egzemą.
Retais atvejais, kai kyla abejonių, gydytojas gali paimti odos mėginį (biopsiją) ir jį ištirti patologui. Specifinių seborėjinės egzemos požymių nėra. Tačiau paprastai odos dygliuotųjų ląstelių sluoksnio sustorėjimas (akantozė) dėl padidėjusio naujų odos ląstelių susidarymo, pažeistos odos keratinizacijos (parakeratozė), imuninių ląstelių migracijos ir vandens susilaikymo (spongiozė) gali būti stebimas. mikroskopą. Be to, sergančioje odoje yra daugiau imuninių ląstelių nei sveikoje odoje.
Mikroskopinis odos mėginio vaizdas gali būti panašus į psoriazę (psoriazinę) arba rausvą kerpę (pityrasiform), ypač lėtiniais atvejais. Esant ŽIV infekcijai, mikroskopinis odos simptomų vaizdas gali skirtis.
Seborėjinė egzema: skirtumas nuo kitų ligų
Seborėjinė egzema turi būti atskirta nuo ligų su panašiais simptomais (diferencinė diagnozė). Tai apima, pavyzdžiui
- Atopinis dermatitas (neurodermitas)
- kontaktinė egzema
- Psoriazė, taip pat žinoma kaip psoriazė (psoriazė ant galvos odos)
- Rožinė kerpė (Pityrias rosea)
- Kitos grybelinės odos infekcijos (pvz., galvos grybelis = tinea capitis)
- Impetigo contagiosa (infekcinė, bakterinė vaikų odos liga)
- Rožinė (rožinė)
Kitos ligos, galinčios sukelti odos simptomus, panašius į seborėjinę egzemą, yra raudonoji vilkligė, lues (sifilis) ir galvinių utėlių užkrėtimas.
Kūdikiams pediatras turi atskirti seborėjinę egzemą nuo „lopšio kepuraitės“ (atopinės egzemos). Sergant šia liga, galvos oda yra aiškiai paraudusi, verkia ir suragėjusi. Nukentėję vaikai taip pat jaučia stiprų niežulį. Kūdikių lopšio kepurėlė dažniausiai atsiranda vėliau nei seborėjinė egzema.
Jei bėrimas ypač ryškus vystyklų srityje, tai gali būti vystyklų pienligė – grybelinė infekcija, kurią sukelia Candida grybeliai.
Seborėjinė egzema: gydymas
Seborėjinę egzemą dažnai reikia gydyti dėl jos dažniausiai lėtinės eigos – išoriškai, o prireikus ir į vidų (vartojant vaistus).
Gydymas pagrįstas odos priežiūra ir streso mažinimu. Svarbiausios terapinės medžiagos yra priešgrybeliniai vaistai (antimycotics) ir kortikosteroidai ("kortizonas"). Barzdos srityje skutimasis gali būti naudingas.
Gydant seborėjinę egzemą reikia kantrybės. Tačiau jei bėrimas išlieka nepaisant tinkamo gydymo, reikia peržiūrėti seborėjinės egzemos diagnozę.
Seborėjinė egzema: išorinė terapija
Išorinis gydymas paprastai yra ilgalaikis ir pirmiausia nukreiptas prieš sebumo gamybą, uždegimą ir infekcijas. Įvairios programos paprastai gali būti derinamos viena su kita.
Pagrindinis gydymo principas turėtų būti gera odos priežiūra. Naudokite ploviklius be šarmų. Jie turėtų skatinti odos riebalų šalinimą ir užkirsti kelią infekcijoms.
Keratolitikai
Seborėjinė egzema ant galvos gali būti gerai gydoma specialiais šampūnais, kurie tirpdo pleiskanas ir padeda išvengti infekcijų. Selenas, cinkas, karbamidas, derva, salicilo rūgštis, chloramfenikolis ir etanolis yra tarp veiksmingų ingredientų šampūnuose nuo seborėjinės egzemos. Šampūną paprastai reikia tepti du ar tris kartus per savaitę vakare. Per naktį ant galvos apvyniojamas tvarstis, o ryte išplaunami plaukai.
Galimas šalutinis poveikis daugiausia yra vietinės reakcijos, tokios kaip niežulys, deginimas, taip pat plaukų ar galvos odos spalvos pokyčiai.
Antimikotikai
Galimas šalutinis poveikis yra vietinis dirginimas ir deginimas. Rimtas šalutinis poveikis vartojant priešgrybelinius šampūnus ar tepalus, yra retas.
kortikosteroidai
Seborėjinę egzemą taip pat galima trumpam gydyti preparatais, kurių sudėtyje yra kortizono (pvz., kaip šampūną, losjoną ar putas). Svarbu pradėti gydymą kuo mažesnės galios kortizono preparatais. Įrodyta, kad kortizono naudojimas yra lygiavertis priešgrybeliniams vaistams. Kortizonas taip pat gerai padeda nuo bet kokio niežėjimo. Akių vokų uždegimas (blefaritas) seborėjinės egzemos kontekste paprastai gydomas kortizonu (ir, jei reikia, antibiotikais).
Kalcineurino inhibitoriai
Seborėjinės egzemos gydymas vadinamaisiais kalcineurino inhibitoriais (pimekrolimuzu, takrolimuzu), pavyzdžiui, tepalų pavidalu, yra toks pat veiksmingas kaip ir antimikotikai bei kortikosteroidai. Šie vaistai tiesiogiai slopina imuninę sistemą. Tačiau jie turėtų būti naudojami tik trumpai arba kaip su pertraukomis, nes buvo aprašyti navikų (ypač limfomų ir odos navikų) atvejai.
Antibiotikai
Seborėjinė egzema gydoma antibiotikais tik tuo atveju, jei yra ir aiški bakterinė infekcija.
Ličio
Seborėjinė egzema: vidinė terapija
Vidinis vaistų vartojimas gali būti nurodytas, jei yra išplitęs ligos variantas arba jei seborėjinė egzema turi aiškią tendenciją plisti. Net jei išorinis gydymas nėra (pakankamai) veiksmingas arba pažeidžiamos daugiau nei trys odos sritys, galima apsvarstyti vidinį gydymą kortizonu arba priešgrybeliniais vaistais. Be to, seborėjinė egzema dažnai gali būti gydoma viduje ankstyvoje stadijoje ir ilgiau, ypač pacientams, sergantiems ŽIV infekcija.
Antimikotikai paprastai vartojami kasdien savaitę. Po to paprastai taikomas tolesnis gydymas (pvz., du kartus per mėnesį tris mėnesius).
Antibiotikų vartojimas nurodomas tik tuo atveju, jei ant odos taip pat yra bakterinė infekcija.
Kaip paskutinę priemonę sebumo gamybai slopinti, gydytojas gali skirti izotretinoiną – vitamino A darinį, kuris iš tikrųjų naudojamas sunkiems spuogams gydyti.
Gydymas kūdikiams
Jei šios priemonės nepadeda, o seborėjinė egzema neatsitraukia ar net paūmėja, vaiką reikėtų vežti pas pediatrą. Jei reikia, jie gali skirti vietinį priešgrybelinį gydymą du kartus per savaitę dvi savaites arba kortizono kremą vieną kartą per dieną vieną savaitę. Trumpalaikis gydymas vietiniais kortikosteroidais laikomas saugiu net ir vaikams. Jei simptomai nepalengvėja per savaitę, reikėtų persvarstyti seborėjinės egzemos diagnozę.
Seborėjinė egzema: homeopatija ir kt.
Yra įvairių alternatyvių gydymo būdų seborėjinei egzemai gydyti, pavyzdžiui, homeopatija, Bacho gėlės, Schuessler druskos, buitinės priemonės ir vaistiniai augalai. Tačiau šių alternatyvių gydymo metodų samprata ir konkretus jų veiksmingumas yra prieštaringi mokslo bendruomenėje ir neabejotinai įrodyti tyrimais.
Pavyzdžiui, maudymasis su kviečių sėlenų ir avižų šiaudų ekstraktu skatina gijimą. Taip pat teigiama, kad skalūnų aliejai skatina žaizdų gijimą ir turi antimikrobinį poveikį. Mentolis ir timolis gali sumažinti niežulį. Tačiau tokį gydymą turėtų prižiūrėti patyręs terapeutas.
Seborėjinė egzema: ligos eiga ir prognozė
Suaugusiųjų seborėjinė egzema dažnai būna lėtinė ir pasikartoja nutraukus vaisto vartojimą. Dėl šios priežasties gydymas dažnai turi būti kartojamas arba tęsiamas nuolat, kad būtų išvengta pasikartojimo.
Seborėjinė egzema pažeidžia odos barjerą, apsaugantį nuo infekcijų. Tai skatina bakterines ir grybelines odos infekcijas. Jie turi būti stebimi ir atitinkamai gydomi, kad būtų išvengta mikrobų progresavimo ar plitimo.
Retais atvejais kontaktinis jautrinimas išsivysto alerginės reakcijos forma arba seborėjinė egzema virsta psoriaze (psoriaze vulgaris). Tačiau seborėjinė egzema paprastai gali būti gerai kontroliuojama šiuolaikinių gydymo metodų pagalba.
Kūdikiai
Daugeliu atvejų „galvos odos gneisas“ neturi įtakos kūdikio gebėjimui klestėti. Todėl ši sąlyga laikoma nekenksminga. Tačiau odos būklė gali pasikartoti per kelias savaites ar net mėnesius, o vėliau prireikti atnaujinto gydymo. Seborėjinė egzema dažniausiai išnyksta savaime vėliausiai iki antrųjų gyvenimo metų pabaigos.
