Trumpa apžvalga
- Ligos progresavimas ir prognozė: priklauso nuo naviko stadijos diagnozės nustatymo metu; prognozė yra gera ankstyvose stadijose, nepalanki vėlai diagnozuotų navikų ir aukštesnių stadijų atveju
- Prevencija: nėra skiepijimo nuo gimdos vėžio.
- Gydymas: chirurgija, radioterapija, chemoterapija ir, jei reikia, hormonų terapija.
- Diagnozė: Fizinė apžiūra palpuojant, echoskopija, gimdos endoskopija, įtarus metastazes – šlapimo pūslės ir kolonoskopija, magnetinio rezonanso tomografija (MRT), kompiuterinė tomografija (KT)
- Priežastys ir rizikos veiksniai: Priežastis tiksliai nežinoma, tikriausiai hormoniniai sutrikimai (estrogenų disfunkcija); padidėjusi rizika senatvėje, dėl genetinės polinkio, taikant spindulinę terapiją, vartojant antiestrogeninį tamoksifeną
Kas yra gimdos vėžys?
Gimda yra tuščiaviduris raumeningas organas. Viršutinė dalis vadinama gimdos kūnu (korpusu); į jį atsiveria du kiaušintakiai. Apatinė trumpoji ir vamzdinė dalis vadinama gimdos kakleliu. Jis jungia korpusą su makštimi.
Iki menopauzės gimdos gleivinė reguliariai atsinaujina. Kiekvieną mėnesį viršutiniai sluoksniai nusileidžia ir išstumiami su menstruacijomis. Menopauzės metu gleivinėje atsiranda pakitimų. Tam tikromis aplinkybėmis atskiros ląstelės virsta vėžinėmis ląstelėmis dėl genetinių pakitimų (mutacijos) – išsivysto endometriumo karcinoma.
Gydytojai paprastai išskiria du endometriumo karcinomos tipus: I tipo karcinomos sudaro daugumą gimdos vėžio atvejų, sudaro apie 80 proc. Jie priklauso nuo estrogenų – vėžio ląstelės formuojasi tik veikiant estrogenams – ir paprastai turi gerą prognozę. Kita vertus, II tipo vėžys turi prastesnę prognozę ir vystosi be estrogeno įtakos.
Gimdos vėžio nereikėtų painioti su gimdos kaklelio vėžiu. Pastaroji vystosi iš apatinės gimdos dalies. Abi vėžio rūšys skiriasi ankstyvu nustatymu, diagnozavimu ir gydymu.
Gimdos vėžys: faktai ir skaičiai
Kokia yra gimdos vėžio gyvenimo trukmė?
Gimdos vėžio prognozė priklauso nuo įvairių veiksnių. Be bendros sveikatos būklės, išgydymo tikimybei ir gyvenimo trukmei ypatingą įtaką turi stadija, kurioje korpuso karcinoma yra diagnozės metu.
Jei gimdos vėžys nustatomas anksti ir nedelsiant pradedamas gydymas, prognozė yra gera. Tačiau sunkiau, jei gimdos auglys jau yra susiformavęs metastazių. Šie mieliau nusėda plaučiuose arba kauluose ir yra sunkiau gydomi. Todėl svarbu, kad kiekviena moteris, turinti galimų gimdos vėžio simptomų (kraujavimas ne menstruacijų metu arba po menopauzės), nedelsdama kreiptųsi į gydytoją ir išsiaiškintų priežastį.
Maždaug 80 procentų pacientų tebėra gyvi penkerius metus po diagnozės nustatymo (penkerių metų išgyvenamumas).
Atkryčio baimė
Išgyvenusios gimdos vėžį kai kurios moterys labai bijo, kad auglys nepasikartotų. Ši psichologinė našta dažnai labai pablogina nukentėjusiųjų veiklą ir gyvenimo kokybę. Čia padeda reguliarūs patikrinimai, psichologinė pagalba ir diskusijos savipagalbos grupėje moterims, sergančioms gimdos vėžiu.
Navikas gali būti suskirstytas į keturias stadijas – pagal vadinamąją FIGO klasifikaciją (Fédération Internationale de Gynécologie et dʼObstétrique):
- FIGO I: navikas apsiriboja endometriumu arba pažeidžia mažiau ar daugiau nei pusę gimdos raumenų (miometriumo).
- II FIGO: navikas pažeidžia gimdos kaklelio (gimdos kaklelio) stromą (jungiamojo audinio karkasą), bet išlieka gimdoje.
- III FIGO: navikas metastazuoja už gimdos ribų, pvz., į kiaušintakius, makštį, dubens limfmazgius.
- IV FIGO: navikas pažeidžia šlapimo pūslės ir (arba) tiesiosios žarnos gleivinę, yra ir kitų tolimų metastazių.
Be stadijų nustatymo pagal FIGO, navikas klasifikuojamas pagal TNM sistemą (navikas-mazgelis-metastazės). Tai atitinka FIGO klasifikaciją. Jis klasifikuoja naviko mastą, taip pat įvertina limfmazgių (mazgų) pažeidimą ir dukterinių navikų buvimą.
Ar galima pasiskiepyti nuo gimdos vėžio?
Skiepai nuo gimdos vėžio kaip prevencinė priemonė nėra. Gimdos vėžio negalima painioti su gimdos kaklelio vėžiu, nuo kurio vakcina tikrai yra. Pastarąją vėžio formą sukelia žmogaus papilomos virusas (ŽPV), nuo kurio yra nukreipta vakcina. Tačiau tai nėra veiksminga prieš gimdos kaklelio vėžį.
Viską svarbaus apie būdingus gimdos vėžio požymius galite perskaityti straipsnyje Gimdos vėžys – simptomai.
Kokie yra gimdos vėžio gydymo būdai?
Svarbiausias gimdos vėžio gydymas yra chirurgija. Priklausomai nuo vėžio agresyvumo ir stadijos, papildomai naudojami kiti gydymo būdai, pavyzdžiui, spindulinė terapija ir (arba) chemoterapija. Kitas gimdos vėžio gydymo būdas tam tikrais atvejais yra hormonų terapija.
Chirurgija
Daugeliu endometriumo vėžio atvejų chirurgija yra geriausias gydymo būdas, kai gydytojai pašalina naviko audinį (rezekcija). Kiek audinių pašalinama, priklauso nuo vėžio stadijos. Jei gimdos vėžys dar nėra per daug išplitęs, dažniausiai pašalinama gimda (histerektomija), kiaušintakiai ir kiaušidės (kartu vadinama adnektomija).
Pažengusiose stadijose taip pat gali prireikti iškirpti limfmazgius dubens srityje ir išilgai pilvo aortos, audinį aplink gimdą ir dalį makšties skliauto. Jei navikas jau išplitęs į šlapimo pūslę ar žarnyną, pašalinama dar daugiau audinių.
Radioterapija
Radiacinė terapija po gimdos vėžio operacijos nurodoma, jei vėžys pažeistas ir makšties skliautą. Tai dažniausiai neleidžia navikui atsinaujinti. Be to, švitinimas skiriamas, jei gimdos vėžys yra per daug pažengęs operacijai arba jo negalima visiškai pašalinti.
Chemoterapija
Jei gimdos vėžys neoperuojamas, yra didelė rizika atsinaujinti po operacijos arba jau išsivystė naujas navikas, skiriama chemoterapija. Pacientai infuzijos būdu gauna atitinkamus vaistus (citostatikus). Kai kuriais atvejais naudingas chemoterapijos ir spindulinės terapijos derinys.
Hormoninė terapija
Gimdos vėžio hormonų terapijos metu pacientai gauna dirbtinių geltonkūnio hormonų (progestinų), dažniausiai tablečių pavidalu. Jie skirti estrogenų poveikiui neutralizuoti tiek, kad būtų slopinamas nuo estrogenų priklausomo naviko augimas, tačiau liga vis tiek dažnai progresuoja. Todėl hormonų terapija neišgydo.
Kaip diagnozuojamas gimdos vėžys?
Endometriumo vėžys gali būti diagnozuotas keliais būdais.
Pirmasis pasirenkamas metodas yra ultragarsinis tyrimas per makštį (makšties sonografija). Be to, ginekologas apčiuopa pajunta gleivinės pokyčius. Dažnai reikia paimti audinių mėginį (biopsiją). Tai tiriama laboratorijoje. Taip nustatoma, ar yra gerybinis ar piktybinis pokytis ir kokioje stadijoje yra gimdos vėžys.
Įtarimą dėl gimdos vėžio galima patvirtinti histeroskopija. Ši procedūra atliekama ambulatoriškai. Per makštį į gimdą įkišamas mažas strypas (histeroskopas). Jei reikia, be vargo paimamas ir gleivinės mėginys.
Gimdos vėžio plitimui įvertinti naudojamos vaizdo gavimo procedūros. Šiuo tikslu galima atlikti magnetinio rezonanso tomografiją (MRT) ir kompiuterinę tomografiją (KT). Šie tyrimai atliekami ligoninėje.
Jei kyla įtarimas, kad gimdos vėžys nebėra apsiribojęs tik gimdoje, atliekami tolesni tyrimai. Pavyzdžiui, atliekama cistoskopija (šlapimo pūslės apžiūra) ir rektoskopija (tiesiosios žarnos apžiūra), siekiant patikrinti, ar navikas išplitęs į šlapimo pūslę ar žarnyną.
Kas sukelia gimdos vėžį?
Tikėtina, kad gimdos vėžio vystymasis iš esmės priklauso nuo moteriškų lytinių hormonų, ypač estrogenų – beveik kiekvienos endometriumo karcinomos augimas priklauso nuo estrogenų. Prieš menopauzę hormonas užtikrina nuolatinį gleivinės atsinaujinimą. Jis gaminamas kiaušidėse ir riebaliniame audinyje.
Geltonkūnio hormonas progesteronas (progestagenas) taip pat gaminamas kiaušidėse. Jis neutralizuoja estrogeno kaupimosi poveikį ir taip pat užtikrina, kad menstruacijų metu gleivinė pasišalintų. Taigi, jei vyrauja estrogenų poveikis, gali būti pernelyg didelis endometriumo augimas ir vėliau endometriumo karcinoma.
Todėl ypač antsvorio turinčioms moterims po menopauzės padidėja rizika susirgti gimdos vėžiu: jų kiaušidės nebegamina „apsauginio“ progesterono, tačiau didelis riebalinio audinio kiekis ir toliau gamina estrogenus.
Moterims, kurioms pirmosios mėnesinės prasidėjo anksti arba menopauzė išgyveno vėlai, taip pat šiek tiek padidėja endometriumo vėžio rizika. Tas pats pasakytina ir apie moteris, kurios neturėjo vaikų arba niekada nemaitino krūtimi.
Amžius taip pat yra gimdos vėžio rizikos veiksnys.
Atrodo, kad genetiniai veiksniai taip pat turi įtakos gimdos vėžio vystymuisi. Atsakingas vienas genas, kuris 50 procentų tikimybe perduodamas kitai kartai. Pažeistose šeimose padidėja gimdos vėžio rizika, taip pat kiaušidžių vėžio ir storosios žarnos vėžio rizika.
Tam tikri hormoniniai sutrikimai yra kiti gimdos vėžio rizikos veiksniai. Kai kurioms moterims susikaupia endometriumas, tačiau nevyksta ovuliacija, taigi ir vėliau nesusidaro progestinas.
Arba dėl kitų priežasčių progestino įtaka yra per silpna, kad būtų užtikrintas sustorėjusios gleivinės pašalinimas. Toks neįprastas endometriumo sustorėjimas, nesusijęs su menstruaciniu ciklu, vadinamas endometriumo hiperplazija. Tai atsiranda prieš ir po menopauzės, o kartais sukelia endometriumo karcinomą.
