Grybelinės ligos

Įvadas

Grybelinės ligos priklauso infekcinėms ligoms ir yra trečioji didelė infekcinių ligų grupė, be bakterinių ir virusinių infekcijų. Medikų profesija grybelinėms ligoms vartoja mikozės (gr. Mykes - grybelis) terminą. Žinoma, ne visos iš daugybės tūkstančių grybų rūšių, kurios mums žinomos, yra pavojingos žmonėms, tačiau apie 180 rūšių gali sukelti žmonėms būdingą ligos pobūdį.

Medicininiu požiūriu prasminga yra grubus grybų klasifikavimas į gijinius grybus (dermatofitus), ūglių grybus (mieles) ir pelėsius. Grybų sukėlėjų grupė kai kuriomis svarbiomis savybėmis skiriasi nuo kitų ligų sukėlėjų, tokių kaip bakterijos or virusai, todėl diagnostikos ir terapijos galimybės turi būti pritaikytos skirtingoms grybelinėms ligoms. Grybelinių ligų atsiradimas yra platus.

Dažniausios grybelinės ligos yra ant paviršiaus ir ant odos ar nagų. Jie vadinami tinea. Tai apima erzinančią, bet nekenksmingą sportininko pėdą. Be šių paviršinių mikozių, taip pat yra sisteminių infekcijų, paveikiančių visą kūną ir Vidaus organai. Tai gali kelti grėsmę gyvybei, tačiau pasitaiko beveik vien sunkiai sergantiems ir nusilpusiems žmonėms dėl kitų pagrindinių ligų.

Simptomai

Tikslus simptomų sunkumas priklauso nuo ligos sukėlėjo ir klinikinio vaizdo. Svarbiausias bendras paviršinių grybelinių ligų simptomas yra odos pokyčiai. Paprastai jie atrodo kaip apvalūs, bet taip pat panašūs į dėmėtą difuzinį paraudimą.

Oda pradeda pleiskanoti. Priklausomai nuo sunkumo, atsiranda gelsvai balta sekrecija. Be to, nukentėjusieji skundžiasi kartais stipriu niežuliu, kuris dar labiau skatina grybelio plitimą.

Plaukai iškrinta plaukuotose vietose, gleivinėse gali būti baltos dangos. Gilesnės grybelinės ligos sunaikina odą. Jei tai yra sisteminė mikozė, atsiranda sunkių ligų simptomų, tokių kaip karščiavimas, dusulys, nesąmoningumas ir net mirtis.

Grybelines ligas sukelia daugybė skirtingų aplinkybių. Visiems jiems būdinga tai, kad grybelis turi tam tikra forma patekti į kūną ar odą ir joje daugintis. Perdavimas vyksta paprastai tiesiogiai kontaktuojant su žmonėmis su žmonėmis, jis gali vykti ir netiesiogiai.

Klasikinis to pavyzdys yra sportininko pėdų grybelis, kurį pasiėmė a plaukiojimas baseinas. Grybai ar jų sporos patenka ant odos ir gali perėti ir daugintis mažiausiuose odos raukšlėse ar įtrūkimuose. Jei ligos sukėlėjas liečiasi su a kraujas kraujagyslė, gali išsivystyti sisteminės infekcijos.

Po kurio laiko išsivysto tipiški grybelinių ligų simptomai. Yra keletas rizikos veiksnių, skatinančių paviršinės grybelinės ligos vystymąsi. Tai apima visas aplinkybes, kurios veikia odos barjerinę funkciją arba sutrikdo odos būklę imuninė sistema savo įprastą funkciją.

Paprastai, diabetas cukrinis diabetas arba periferinių arterijų okliuzinė liga (paVk) minimi kaip neigiami įtaką darantys veiksniai. Vykstant diabetas, atsiranda jautrumo sutrikimų, todėl smulkių pėdos pažeidimų negalima pastebėti. Dėl sumažinto kraujas tekant paVk kontekste, oda nebėra visiškai pajėgi ištaisyti nedidelius odos pažeidimus, kad grybai galėtų lengviau prasiskverbti.

Asmeninė higiena taip pat yra svarbus grybelinių ligų vystymosi veiksnys. Higienos nesilaikymas gali skatinti grybelines ligas. Kita vertus, grybelinės odos ligos taip pat dažnai pasitaiko ir besaikio higienos elgesio žmonėms.

Oda natūraliai turi natūralią apsauginę mantiją, kuri sukuria šiek tiek rūgščią aplinką. Jei tai puola nuolat plovimas, ligos sukėlėjams lengviau prasiskverbti per odą. Kai kuriais atvejais grybelinės ligos taip pat perduodamos oru, kai žmogus įkvepia atsikosėjusių sporų.

To pavyzdys yra aspergiliozė, kuri nepasireiškia sveikiems žmonėms. Sunkios grybelinės ligos pasireiškia žmonėms su nusilpusia imunine sistema. Čia kūnas nebegali kovoti su infekcija, todėl puolami gilūs audiniai ir organai.