Hospitalizmas

Sinonimai plačiąja prasme

  • Atimties sindromas
  • Hospitalizacijos sindromas
  • Kasparo Hauserio sindromas
  • Anaklitinė depresija

Hospitalizmas yra visuma psichologinių ir fizinių neigiamų pasekmių, kurias pacientui gali sukelti priežiūros ir stimulų atėmimas (= atėmimas). Tai paprastai būna vaikams, kurie vis dar yra svarbiame savo fizinio, emocinio ir kalbinio vystymosi etape. Tai būklė buvo suteiktas „hospitalizacijos“ pavadinimas, nes jis pirmą kartą buvo aprašytas vaikams, ilgą laiką buvusiems namuose ir ligoninėse (= ligoninėje).

Tačiau šis sutrikimas taip pat gali pasireikšti vyresnio amžiaus žmonėms, kurie ilgą laiką buvo izoliuoti, pvz., Uždaro kameroje. Be dažniausiai sinonimiškai naudojamo psichinės ligoninės, yra vadinamasis infekcinis hospitalizmas, tai yra slaugos ir nepriežiūros sukeltos ligos. Ypač ligoninėse ir slaugos namuose pacientai ir slaugos personalas dažnai nesulaukia reikiamo dėmesio (hospitalizmas).

Darbuotojai kartais būna pervargę, negali ir nenori skirti daug laiko asmeniui. Anksčiau žmonės nepakankamai žinojo, kad to nepakanka tenkinti pagrindinius poreikius, ir net šiandien reikia žmonėms priminti, kad globa turi būti slaugos proceso dalis, ypač vaikų. Galų gale vaikų raidoje yra vadinamosios jautrios fazės, kuriose reikia pasiekti tam tikrus pagrindinius dalykus, pavyzdžiui, susieti su pastoviu referentu.

Jei taip neatsitinka, atsiranda prieraišumo sutrikimai, kurie gali lydėti pacientą visą jo gyvenimą. Tas pats pasakytina ir apie kalbos bei socialinių įgūdžių ugdymą. Dirgiklių trūkumas taip pat gali sukelti hospitalizaciją, kaip būna ilgesnį laiką būnant tamsiose ir garsui nepralaidžiose patalpose.

Ypač trūksta judėjimo (pvz., A tinkas dalyviai) taip pat gali tapti problemiška. Čia pateikiami psichinės ir fizinės hospitalizacijos simptomai. Kadangi fizinis hospitalizavimas yra dažnesnis tam tikrų infekcinių ligų pasireiškimas ligoninėse, simptomai atitinka atitinkamų ligų simptomus.

Psichikos ligoninės simptomai yra vienodesni. Iš esmės galima atskirti fizinius ir psichinius sutrikimus. Abi yra pagrįstos uždelstu ar neteisingu vystymusi.

Fiziniai simptomai yra nykimas (dažniausiai dėl apetito stokos), infekcinės ligos dėl susilpnėjimo imuninė sistema, priverstiniai pasikartojantys judesiai (vadinamieji stereotipai) arba sulėtėjęs augimas. Psichologiškai tai būna įvairių kalbos sutrikimai, Depresija, apatija (ty apatija) ir intelekto nuosmukis. Kai kuriais atvejais tai vyksta taip toli, kad pacientai vystosi regresyviai, ty elgiasi kaip daug jaunesni vaikai, lyg vėl viską pamiršę.

Susidurti su tokiais vaikais, be abejo, yra ypač sudėtinga. Aplinkos nusivylimą jie jaučia kaip atmetimą ir dar labiau atsitraukia. Vystosi užburtas ratas.

Lygiai taip pat pažeidžiami socialiniai įgūdžiai. Vaikai nelinkę pasitikėti nepažįstamais žmonėmis, o jų santykiai su artimaisiais, ypač tėvais, gali pablogėti. Simptomai gali iš dalies atsitraukti arba tęstis ir net pablogėti.

Gali išsivystyti asmenybės sutrikimai, pavyzdžiui, pasienio sutrikimas. Garsus psichikos ligoninės pavyzdys, tapęs sinonimu, yra radinys Kasparas Hauseris. Pradžioje jis buvo rastas Niurnberge.

Visus aukščiau paminėtus simptomus jis parodė labai sunkiai, tikriausiai todėl, kad pirmuosius 16 savo gyvenimo metų jis praleido uždarytas tamsiuose požemiuose. Jo atveju taip pat neatmetama pasienio sutrikimo raida. Taigi jis ne kartą patyrė sužalojimus, kuriuos jam tariamai padarė kaukėti nepažįstami žmonės.

Tačiau jų niekada nebuvo rasta. Liudytojų taip pat nebuvo. Psichikos ligoninės diagnozę dažniausiai nustato a psichiatras.

Skiriamas sutrikimas nuo autizmas, pavyzdžiui, kuri pasireiškia dideliu mastu. Vienas to kriterijus yra tas, kad, skirtingai nei hospitalizacija, autizmas yra negrįžtamas ir paprastai nėra traumos rezultatas. Todėl naudinga paklausti, kokiomis aplinkybėmis simptomai buvo pastebėti pirmą kartą. Be to, hospitalizmas rodo panašumų į Depresija.

Tai taip pat rodo kitokią eigą ir nebūtinai lydima nuolatinių psichinių ir fizinių trūkumų. Iš esmės pirmiausia reikia palikti žalingą aplinką. Pacientas (hospitalizavimas) turėtų būti patalpintas į rūpestingą aplinką, kurioje gausu paskatų, o tai leidžia išvengti deficito, ypač vaikų, ir išnykti pirmieji simptomai.

Jei tai nėra daroma ilgesnį laiką, atsiranda nuolatinė žala, kuriai reikalingas psichoterapinis gydymas. Todėl svarbu kuo anksčiau atpažinti ligą ir imtis atsakomųjų priemonių. Be to, tam tikrais atvejais vis dar būtinas atskirų antrinių įgytų ligų, tokių kaip infekcijos, gydymas (hospitalizmas).