Trumpa apžvalga
- Aprašymas: save žalojantis elgesys (SVV), kai sergantysis sąmoningai susižaloja (pvz., subraižydamas rankų odą).
- Priežastys: Paprastai tokio elgesio priežastis yra ilgalaikis psichologinis stresas (pvz., konfliktai šeimoje) arba liga (pvz., ribinis sutrikimas, depresija).
- Simptomai: pavyzdžiui, žaizdos, įgėlimai, kūno nudegimai (dažniausiai rankose ir kojose), mėlynės, randai, miego sutrikimai, nuotaikų kaita
- Gydymas: gydytojas pirmiausia gydo žaizdas, tada ištiria psichologines priežastis ir parenka tinkamą psichoterapiją. Kai kuriais atvejais gydytojas skiria psichotropinius vaistus.
- Diagnozė: pokalbis su gydytoju, fizinė apžiūra (pvz., žaizdų ir randų įvertinimas).
Kas yra save žalojantis elgesys?
Savęs žalojimas – taip pat savęs žalojantis arba autoagresyvus elgesys arba autoagresija (autoagresija) arba artefaktinis veiksmas – apibūdina įvairius veiksmus ir veiksmus, kuriais paveikti asmenys tyčia pakartotinai susižaloja arba susižeidžia.
Vadinamasis braižymas – dilbių ar kojų odos įbrėžimas arba pjaustymas aštriais daiktais, tokiais kaip peiliai, stiklo duženas ar skutimosi peiliukai – yra labiausiai paplitęs savęs žalojimo būdas. Tai ne gyvybei pavojingos žaizdos, o nedideli ar vidutinio sunkumo odos ar kūno audinių paviršiaus sužalojimai.
Tarptautinėje ligų ir sveikatos problemų klasifikacijoje TLK-10 savęs žalojantis elgesys nėra priskiriamas atskiroms ligoms. Tai laikoma „tyčiniu savęs žalojimu neapibrėžtu būdu“.
Save žalojantis elgesys dažnai gali būti siejamas su užsitęsusiu emociniu išgyvenimu ir dažnai pasireiškia kartu su kitomis psichinėmis ligomis, tokiomis kaip ribinis asmenybės sutrikimas ar depresija. Remiantis tyrimais, vienas iš keturių paauglių susižalos bent kartą, kol jiems sukaks 18 metų.
„Rašymas“ dažnai vartojamas kaip save žalojančio elgesio sinonimas, nes tai yra labiausiai paplitęs savęs žalojimo būdas.
Kokios yra savęs žalojimo priežastys?
Save žalojantis elgesys dažniausiai atsiranda dėl užsitęsusio emocinio streso, pavyzdžiui, problemiškų tėvų ir vaikų santykių ar dažnų konfliktų su bendraamžiais. Rečiau elgesys pasireiškia ūmaus emocinio streso metu, pavyzdžiui, tėvų skyrybos, išsiskyrimas ar mokyklos problemos.
- Pasienio asmenybės sutrikimas
- depresija
- Valgymo sutrikimai, tokie kaip nervinė bulimija (bulimija) arba nervinė anoreksija (anoreksija)
- Po trauminio streso sutrikimas (PTSD)
- Obsesinis kompulsinis sutrikimas
- piktnaudžiavimas narkotinėmis medžiagomis
- Nerimo sutrikimai
- Socialinio elgesio sutrikimas
Autoagresyvus elgesys dažniausiai prasideda paauglystėje nuo dvylikos iki 15 metų, nors kai kuriais atvejais jis prasideda daug anksčiau. Rečiau autoagresija pasireiškia suaugusiems. Labiausiai rūpi vožtuvas, skirtas pašalinti stiprią vidinę įtampą. Žalodami save, jie jaučia palengvėjimą.
Arba savęs žalojimas tarnauja kaip savęs bausmė, nes kenčiantys pyksta ant savęs. Kai kurie ilgainiui tampa „priklausomi“ nuo šios būsenos ir vėl ir vėl kenkia sau.
Savęs žalojimas („savęs žalojimas“) sukelia intensyviai nemalonios emocinės būsenos pertraukimą arba palengvėjimą. Taigi savęs žalojantis elgesys yra tam tikra įveikos strategija nukentėjusiems. Neretai save žalojančio elgesio „išmoksta“ ir mėgdžioja kiti paaugliai (pvz., draugai ar bendraklasiai): paaugliai save žalojančius veiksmus perima iš kitų.
Čia reikėtų atkreipti dėmesį į interneto vaidmenį. Čia nukentėjusieji tarpusavyje keičiasi informacija apie save žalojantį elgesį. Tai gali paskatinti socialinį priėmimą ir elgesio „normalizavimą“.
Kas yra ypač paveiktas?
Psichikos sveikatos problemų turintys paaugliai (rečiau ir maži vaikai) dažniausiai kenčia nuo autoagresijos. Vokietijoje apie 25 procentai paauglių susižaloja vieną kartą gyvenime; visame pasaulyje apie 19 procentų paauglių gyventojų kenčia save žalojantis elgesys.
Visų pirma mergaitės ir jaunos moterys nuo dvylikos iki 15 metų turi didesnę riziką susižaloti save. Taip yra iš dalies dėl to, kad merginos dažniau linkusios nukreipti neigiamus jausmus į vidų, prieš save. Jie taip pat dažniau kenčia nuo depresijos ir nerimo, todėl padidėja savęs žalojimo poelgių rizika.
Kaip pasireiškia save žalojantis elgesys?
Save žalojantis elgesys ir susiję simptomai pasireiškia įvairiais būdais. Tačiau labiausiai paplitęs tipas yra „braižymas“ arba „pjaustymas“. Tai apima nuolatinį kūno pjovimą aštriais daiktais, tokiais kaip skutimosi peiliukai, peiliai, adatos ar stiklo duženas.
Tačiau yra daug kitų savęs sužalojimo būdų, pavyzdžiui, degančių cigarečių gesinimas ant rankos, karštų viryklių palietimas arba tam tikrų kūno dalių nupjovimas. Neretai sergantieji naudoja kelis savęs žalojimo būdus, kurie laikui bėgant keičiasi.
Tai apima:
- įsibraižydami skausmingus ar kruvinus
- @ subraižyti arba įsipjauti aštriais daiktais
- atsitrenkti į kietus daiktus
- gnybti save
- kandžiok save
- susideginti
- susideginti (pvz., rūgštimis)
- traukdamas plaukus
- per didelis nagų kramtymas
- tam tikrų kūno dalių smaugimas
- Bando sulaužyti kaulus
- Tyčia nurijus kenksmingų medžiagų (pvz., sugedusio maisto ar valymo priemonių)
Dažniausiai sužalotos kūno vietos yra:
- Dilbiai
- Riešai
- Viršutinės rankos
- Šlaunys
Rečiau pažeidžiama krūtinė, pilvas, veidas ar lytinių organų sritis. Be to, sužalojimai dažniausiai būna vienodo gylio, sugrupuoti, lygiagrečiomis eilėmis arba simetriškai matomi odos paviršiuje (taip pat raidžių ar žodžių pavidalu). Neretai dėl šių žaizdų susidaro randai, vadinami savęs sužalojimo arba SVV randais.
Dažnai SVV sergantys žmonės turi miego sutrikimų. Jie atsiriboja ir nepaiso bendravimo su draugais, taip pat pomėgių, kuriais užsiimdavo anksčiau. Dažnai nukentėjusieji iš gėdos bando slėpti savo žaizdas ir sužalojimus ant kūno.
- Dažnas rakinimas kambaryje ar vonioje
- Savo interesų nepaisymas (pvz., susitikimas su draugais)
- Skustuvo ašmenų, peilių ar kitų aštrių daiktų laikymas
- Įpjovimai ant kūno (dažniausiai ant dilbio)
- Nudegimai arba susiuvimai (pvz., nuo adatų)
- Sumušimai ant kūno
- Įbrėžimai (ypač ant kelių ar alkūnių)
Kaip gydytojas nustato diagnozę?
Save žalojantis elgesys yra simptomas, galintis pasireikšti ne tik esant įvairiems psichikos sutrikimams, bet ir nepriklausomai nuo jų. Jei įtariamas savęs žalojantis elgesys, pirmiausia reikia susisiekti su bendrosios praktikos gydytoju. Jei reikia, jis nukreips pacientą pas specialistą.
Psichiatrijos arba vaikų ir paauglių psichiatrijos specialistas įvertins, ar elgesys pagrįstas psichikos liga.
Tada gydytojas apžiūri sužalotas kūno vietas ir ieško kokių nors pakitimų (pvz., ar žaizdos vienodo gylio, sugrupuotos, lygiagrečiomis eilėmis ar simetriškai matomos odos paviršiuje?).
Jei įtariate, kad draugas ar mylimasis žaloja save, kreipkitės į savo pirminės sveikatos priežiūros gydytoją, psichikos sveikatos specialistą arba psichoterapeutą.
Ką daryti su autoagresija?
Žaizdų gydymas
Pirmiausia gydytojas gydo žmogaus žaizdas. Įpjautai ar nudegusiai žaizdai visada reikia nedelsiant gydyti. Čia rizika užsikrėsti žaizda yra labai didelė. Gydytojas taip pat valo ir gydo paviršinius sužalojimus (pvz., dezinfekuoja žaizdą, uždeda žaizdos tvarstį).
Jei nukentėjote patys, nebijokite su žaizdomis eiti pas gydytoją, kad jis galėtų jas prižiūrėti ir jos neužsikrėstų.
Psichosocialinis gydymas
Pavyzdžiui, įrodyta, kad kognityvinė elgesio terapija yra ypač veiksminga. Čia autoagresija sergantys žmonės išmoksta naujų įveikos strategijų, kaip geriau reaguoti į stresines situacijas ir kontroliuoti savo emocijas. Nukentėjusieji išmoksta analizuoti galimus save žalojančio elgesio veiksnius, kad juos atpažintų ir laiku reaguotų.
Atsipalaidavimo metodai, tokie kaip joga, kvėpavimo pratimai ar progresuojantis raumenų atpalaidavimas, padeda tiems, kuriems taikoma terapija, sumažinti spaudimą.
Jei save žalojantis elgesys grindžiamas sunkia psichikos liga (pvz., depresija, ribinės asmenybės sutrikimu), gydytojas gali skirti ne tik psichoterapiją, bet ir psichotropinius vaistus. Ypač paauglių atveju į gydymą turi būti įtraukti tėvai ir kiti globėjai. Jei jie taiko ir elgesio terapijos priemones, tai dažniausiai labai prisideda prie sėkmingo gydymo.
Randų šalinimas
Priklausomai nuo to, kokia gili ar didelė žaizda, lieka daugiau ar mažiau matomų randų. Šie nukentėjusiam asmeniui vėl ir vėl primena apie buvusį elgesį, dėl kurio dažnai gėdijasi. Dėl šios priežasties daugeliui nukentėjusiųjų randus pašalina gydytojas.
Tam gali būti naudojami įvairūs metodai, pavyzdžiui, dermabrazija (viršutinio odos sluoksnio abrazija), mikroadata (lengvi adatos dūriai viršutiniame odos sluoksnyje), serijinė ekscizija (laipsniškas chirurginis rando mažinimas) ar gydymas lazeriu.
Tam tikru mastu randų matomumą padeda sumažinti ir specialūs tepalai nuo randų ar kremai iš vaistinės. Tačiau taikant visus šiuos metodus randai dažniausiai visiškai neišnyksta.
Šių namų gynimo priemonių poveikis randams nėra pakankamai moksliškai įrodytas.
Ką daryti, kad neatsirastų randų?
Įgūdžių mokymas“ pasirodė esanti veiksminga priemonė, be plataus nukentėjusio asmens ir jo tėvų švietimo: čia paveiktas asmuo taiko strategijas, kuriomis jis arba ji pakeičia save žalojantį elgesį, pavyzdžiui, naudoja stiprius jutiminiai dirgikliai, pavyzdžiui, ledo kubelių dėjimas į kaklą ar ant riešų, čili pipirų įkandimas, ežio kamuoliuko minkymas, grynų citrinos sulčių gėrimas, daužymas į lovą ar pagalvę, maudymasis šaltu dušu ar pan.
Čia taip pat praverčia blaškymasis intensyviai koncentruojantis į fizinę ar protinę veiklą (pvz., žaidžiant futbolą, bėgiojant, rašant dienoraštį ar minėdama kryžiažodžius).
Ką gali padaryti artimieji?
Save žalojantis elgesys neabejotinai turi būti laikomas nelaimės signalu ir turi būti vertinamas rimtai. Tačiau dažnai tėvams ir artimiesiems sunku atpažinti save žalojančio elgesio požymius. Paaugliai dažnai gėdijasi savo elgesio ir aktyviai nesikreipia pagalbos.
Todėl nukentėjusiųjų draugams ir broliams ir seserims galioja ši taisyklė: Nedvejokite per ilgai, kai atsiranda pirmieji požymiai, bet būtinai pasikalbėkite apie tai su tėvais ar kitu patikimu suaugusiuoju.
Patarimai tėvams ir globėjams
- Spręskite problemą ramiai ir atvirai.
- Nekritikuokite ir neteiskite elgesio.
- Padėkite nukentėjusiam vaikui ar paaugliui suprasti, kas sukelia kitų elgesį (pvz., nerimas, baimė ir pan.).
- Į vaiko ar paauglio jausmus žiūrėkite rimtai.
- Nedarykite spaudimo vaikui, jei jis nenori apie tai kalbėti.
- Padėkite vaikui pačiam atpažinti problemą.
- Nepraleiskite per ilgai bandydami patys išspręsti problemą; kuo anksčiau gaukite profesionalią pagalbą.
