Trumpa apžvalga
- Tipiški simptomai: Perkandimą, kurį reikia gydyti, galima atpažinti iš to, kad viršutiniai priekiniai dantys gerokai išsikiša už apatinių priekinių dantų. Per didelis įkandimas gali turėti įtakos kramtymui, tarimui ir veido išvaizdai.
- Priežastys: Perkandimas gali būti paveldimas arba atsirasti dėl įpročių, tokių kaip nykščio ar čiulptuko čiulpimas, dėl dantų netekimo arba žandikaulio augimo skirtumų.
- Gydymas: Gydymas skiriasi priklausomai nuo asmens sunkumo ir amžiaus. Galimos ortodontinės priemonės, tokios kaip breketai, išimami aparatai, funkciniai aparatai ir danties ištraukimas. Sunkiais atvejais kartais prireikia burnos operacijos.
- Apžiūra: Perkandimo diagnozė atliekama odontologijos kabinete. Tai apima išsamią istoriją, klinikinį tyrimą, fotografinius vaizdus, rentgeno spindulius ir dantų atspaudus.
- Prognozė: prognozė priklauso nuo kelių veiksnių: netinkamo sąkandžio sunkumo, amžiaus (vaikai, paaugliai ar suaugusieji), pasirinkto gydymo metodo ir nuo to, kaip nuosekliai sergantis asmuo taiko gydymą ir nešioja, pavyzdžiui, išimamus breketus. Savalaikis ir tinkamas gydymas pagerina prognozę ir sumažina komplikacijų riziką.
Overbite: Aprašymas
Perkandus, kurį reikia gydyti, viršutiniai priekiniai dantys per daug išsikiša už apatinių priekinių dantų. Toks sąkandis gali atsirasti, kai ryšys tarp viršutinio ir apatinio žandikaulių nėra teisingas: arba viršutinis žandikaulis yra per daug išvystytas, palyginti su apatiniu, arba apatinis žandikaulis per silpnai išsivystęs. Kartais viršutiniai dantys taip pat per daug išaugo į priekį, palyginti su apatiniais. Odontologijoje per didelis sąkandis taip pat vadinamas „II kampo klase“ arba „distaliniu įkandimu“.
Kampų klasifikacija yra klasifikavimo sistema, naudojama dantų ir žandikaulio sąkandžio pažeidimams registruoti. I kampo klasė apibūdina nepastebimą neutralų sąkandį, kai viršutiniai ir apatiniai dantys taisyklingai įkanda vienas į kitą.
Yra du pagrindiniai sukandimo tipai: Viršutiniai smilkiniai yra per toli į priekį. Tai reiškia, kad yra apdorojamas horizontalus tarpas tarp viršutinių ir apatinių priekinių dantų. Perkandus, viršutiniai smilkiniai per daug dengia apatinius dantis. Šiuo atveju gydoma vertikali viršutinių ir apatinių dantų padėtis vienas kito atžvilgiu. Tai taip pat vadinama giliu įkandimu.
Perkandimas: gydymas
Gydomas per didelis sąkandis, siekiant ištaisyti dantų ir žandikaulių nelygumus ir išvengti galimų komplikacijų. Atsižvelgiant į perkandimo sunkumą ir paciento amžių, galimi įvairūs gydymo metodai:
Ortodontinis gydymas: dažniausiai perkandimas gydomas breketais. Jie daro tikslinį spaudimą dantims ir palaipsniui juos įveda į teisingą padėtį.
Išimami aparatai: kai kuriais atvejais naudojami išimami ortodontiniai aparatai, norint suvesti dantis į norimą padėtį. Dažnas pavyzdys yra „lygintuvai“, kurie yra aiškūs įtvarai, sėdintys ant dantų.
Funkciniai prietaisai: tokie prietaisai kaip dviejų blokų prietaisas arba bionatorius daro įtaką žandikaulio augimui ir padėčiai ir taip koreguoja perkandimą. Jie ypač tinka vaikams ir paaugliams, kurie dar auga.
Dantų šalinimas: jei žandikaulis per mažas arba dantys per daug susigrūdę, kartais reikia ištraukti dantį ar net kelis dantis, kad būtų pakoreguotas perkandimas.
Žandikaulio operacija: suaugusiesiems arba sunkiais atvejais kartais reikia žandikaulio operacijos. Chirurgas perstato žandikaulį operacijos metu, kad ištaisytų neatitikimą.
Perkandimas: simptomai
Per didelis įkandimas turi daug galimų padarinių. Šie simptomai būdingi netinkamam sąkandiui ir parodo, kokias pasekmes gali turėti per didelis įkandimas. Jei perkandimas negydomas, gali kilti daugybė komplikacijų.
Pastebima danties padėtis: viršutiniai smilkiniai pastebimai persidengia su apatiniais. Šis perkandimas gali būti aiškiai matomas.
Sunkumai kramtyti: Per didelis sąkandis trukdo dantims tinkamai susikišti kramtant, sukelia sunkumų ar skausmo.
Tarimo problemos: kai kuriais atvejais perkandimas trukdo taisyklingai tarti žodžius arba sukelia garso formavimo sutrikimus, pvz., šnibždėjimą.
Dantų ir dantenų pažeidimai: Negydomas per didelis įkandimas kartais priverčia apatinius smilkinius atsitrenkti į dantenas tiesiai už viršutinių dantų, sukeldami sužalojimą arba dantenų recesiją.
Dantenų ir kaulų problemos: per didelis įkandimas stipriai spaudžia dantenas ir žandikaulį. Tai gali sukelti dantenų ligas arba kaulų retėjimą.
Dantų susidėvėjimas ir ėduonis: Dėl netolygaus spaudimo dantims dažnai padidėja dilimas ir padidėja dantų ėduonies rizika.
Išvaizda: Per didelis įkandimas turi įtakos veido išvaizdai. Nukentėję žmonės yra nepatenkinti savo išvaizda, o tai turi įtakos pasitikėjimui savimi ir gyvenimo kokybei.
Perkandimas: priežastys ir rizikos veiksniai
Perkandimas atsiranda dėl paveldimų (genetinių) ir įgytų veiksnių derinio. Pagrindinės priežastys yra šios:
Genetika: paveldimumas vaidina svarbų vaidmenį vystant perkandimą, nes žandikaulio kaulų ir dantų dydis ir forma yra nulemti genetiškai. Jei vienas iš tėvų persikando, vaikas taip pat gali susirgti tokia deformacija.
Įpročiai: tam tikri įpročiai, vadinami „įpročiais“, ankstyvoje vaikystėje prisideda prie persivalgymo išsivystymo, pavyzdžiui, ilgalaikis nykščio, čiulptuko ar buteliuko čiulpimas. Šie įpročiai daro spaudimą augantiems dantims ir žandikauliui, sukeldami nesutapimą.
Liežuvio stūmimas: kai ryjant ar kalbant liežuvis spaudžia priekinius dantis, jis nuolat spaudžia dantis. Dėl to jie pasislenka į priekį.
Prasta dantų higiena: prasta burnos higiena, nereguliarios dantų apžiūros ir netinkama ortodontinė priežiūra taip pat gali sukelti dantų pasislinkimą arba išsikišimą. Tai prisideda prie netinkamo sąkandžio vystymosi.
Skirtingas žandikaulio augimas: jei žandikauliai auga skirtingu greičiu, perkandimas įvyksta, kai viršutinis žandikaulis išsikiša toliau nei apatinis.
Perkandimas: tyrimas ir diagnostika
Perkandimo diagnozė prasideda nuo išsamaus tyrimo. Odontologijos ar ortodontijos kabinete įvertinama dantų, dantenų ir žandikaulio būklė. Diagnostikos procesas susideda iš kelių etapų:
Ligos istorija: odontologas ar ortodontas renka informaciją apie paciento ligos ir dantų istoriją, taip pat galimus rizikos veiksnius ir simptomus, kurie gali rodyti perkandimą.
Klinikinis tyrimas. Tada apžiūrimi dantys, dantenos ir žandikauliai, siekiant aptikti perkandimo ar kitokio netinkamo dantų sąkandžio požymius. Tai apima sąkandžio patikrinimą, viršutinių ir apatinių dantų susiliejimą bei perkandimo laipsnio matavimą.
Nuotraukos: Gydymo eigai dokumentuoti galima naudoti nuotraukas. Jie leidžia tiksliau įvertinti estetinį perkandimo poveikį. Veidas nufotografuotas su neutralia ir besišypsančia išraiška.
Dantų atspaudai: Atspaudų pagalba gaunamas tikslus trimatis danties padėties modelis. Šis modelis padeda suplanuoti tinkamą gydymą perkandimo korekcijai.
Surinkti duomenys analizuojami ir sudaromas individualus gydymo planas. Taip galima ištaisyti perkandimą ir vėliau išvengti komplikacijų.
Perkandimas: eiga ir prognozė
Prognozė priklauso nuo kelių veiksnių: blogo sąkandžio sunkumo, paveikto asmens amžiaus ir gydymo metodo. Apskritai rezultatai pagerėja, kai perkandimo gydymas pradedamas anksti ir pacientas glaudžiai bendradarbiauja su odontologu ar ortodontu. Jei per didelis įkandimas gydomas laiku ir profesionaliai, netinkamas sąkandis gali būti sėkmingai ištaisytas. Tai padeda pagerinti funkciją, estetiką ir bendrą vaikų bei suaugusiųjų savijautą.
Sunkumas: lengvus perkandimo atvejus galima išgydyti per trumpesnį laiką ir mažiau sudėtingais metodais. Esant ryškesniems netaisyklingoms sąkandžioms, reikia tikėtis ilgesnio gydymo laikotarpio, nes korekcija yra sudėtingesnė.
Gydymo metodas: Pasirinkta terapija turi įtakos prognozei. Individualiai ir profesionaliai atliktas gydymas sėkmingai koreguoja perkandimą ir sumažina komplikacijų riziką.
Atitiktis: Atitikimas arba laikymasis reiškia pacientų norą laikytis gydytojo nurodymų. Nuolatinis breketų ar išimamų prietaisų nešiojimas atlieka lemiamą vaidmenį gydymo eigoje. Geras paciento ir gydytojo bendradarbiavimas padidina sėkmės tikimybę.
Priežiūra po to: jei perkandimas buvo sėkmingai ištaisytas, tai patikrinama vėlesnio susitikimo metu. Kartais prie dantų vidinės pusės priklijuojamas vadinamasis fiksatorius. Tai plona metalinė viela, kuri neleidžia dantims vėl pasislinkti, pavyzdžiui, kai nebereikia nešioti breketų. Tokiu būdu rezultatai gali būti išlaikyti visam laikui.
