Degantis liežuvis: priežastys ir gydymas

Trumpa apžvalga

  • Kas yra liežuvio deginimas? Jutimo sutrikimas liežuvio srityje, bet kartais ir visoje burnoje, kuris yra nuolatinis arba atsiranda periodiškai. Gali lydėti burnos džiūvimas, troškulys ir (arba) pakitęs skonio pojūtis.
  • Aprašymas: deginimas, dilgčiojimas ar tirpimas liežuvyje (ir galbūt kitose burnos vietose). Liežuvis dažniausiai dega arba dilgčioja priekyje arba kraštuose. Tai gali pablogėti dienos eigoje ir (arba) pagerėti valgant ar geriant. Dažnai jokių matomų pakitimų (išskyrus, pavyzdžiui, grybelinės infekcijos atvejus).
  • Kas yra paveiktas? Daugiausia vidutinio ir vyresnio amžiaus moterys.
  • Priežastys: pvz., vitaminų ar geležies trūkumas, Sjögreno sindromas, cukrinis diabetas, išsėtinė sklerozė, refliukso liga (rėmuo), grybelinė infekcija, psichikos ligos (pvz., depresija), šalutinis vaistų poveikis, alergija protezų medžiagai ar burnos priežiūros priemonėms ir kt.
  • Terapija: žinomų provokuojančių veiksnių arba pagrindinių ligų gydymas, kitaip simptominės priemonės.
  • Namų gynimo priemonės ir patarimai: pvz., čiulpti mažus ledo gabaliukus, dažnai gerti vandenį ir kramtyti (be cukraus) kramtomąją gumą nuo burnos džiūvimo, vengiant streso

Degantis liežuvis: priežastys ir galimos ligos

Kartais nepavyksta rasti nemalonaus deginimo pojūčio liežuvyje priežasties. Šis idiopatinis degančio liežuvio sindromas tikriausiai yra somatoforminio skausmo sutrikimas.

Priešingu atveju galimų liežuvio deginimo ar degančios burnos sindromo priežasčių spektras yra labai platus. Tai įeina

Maistinių medžiagų trūkumas

Daugeliui sergančiųjų liežuvio deginimas gali būti siejamas su maistinių medžiagų trūkumu. Pavyzdžiui, geležies trūkumas 2 stadijoje taip pat gali sukelti liežuvio deginimo pojūtį kartu su daugeliu kitų simptomų. Tada gydytojai kalba apie Plummer-Vinson sindromą.

Vitamino B12 trūkumas yra dar viena galima liežuvio deginimo priežastis. Vitaminų trūkumas taip pat gali sukelti anemiją. Dėl šios vitamino B12 trūkumo anemijos liežuvis gali būti lygus, raudonas, uždegimas ir liežuvio deginimas – ši liežuvio uždegimo forma vadinama Möller-Hunter glositu. Be to, degantis liežuvis taip pat gali atsirasti sergant žalinga anemija – ypatinga vitamino B12 stokos anemijos forma.

Vitamino B9 trūkumas (folio rūgšties trūkumas) taip pat gali lydėti liežuvio deginimo ar dilgčiojimo pojūtį. Tas pats pasakytina ir apie vitamino C trūkumą.

Psichinės ligos

Degantis liežuvis taip pat gali būti susijęs su nerimastingomis nuotaikomis ar patologine vėžio baime (kancerofobija).

Kitos pagrindinės ligos

Liežuvio deginimas labai dažnai yra šalutinis pagrindinių ligų, tokių kaip

  • Sjögreno sindromas
  • išsėtinė sklerozė
  • Fibromialgija
  • Cukrinis diabetas
  • Refliukso liga (rėmuo)
  • podagra
  • celiakija
  • Opinis kolitas
  • Grybelinė infekcija (pvz., burnos pienligė: pūkuotas liežuvis, deganti burnos gleivinė)
  • Mazginė kerpė (lichen ruber planus) burnoje: lėtinė uždegiminė liga su gleivinės pokyčiais, kartais susijusi su liežuvio deginimu ir liežuvio skausmu
  • Žemėlapio liežuvis (lingua geographica): lėtinis uždegiminis liežuvio paviršiaus pokytis dėl nežinomos priežasties, kurį gali lydėti liežuvio deginimas ir liežuvio skausmas
  • Raukšlėtas liežuvis (lingua plicata): Liežuvis su giliomis išilginėmis ir skersinėmis vagomis; dažniausiai įgimtas ir nekenksmingas, bet gali būti ir taip, kad liežuvis skauda ar nudegina (pvz., valgant aštrų ar rūgštų maistą)
  • Skydliaukės disfunkcija
  • Kepenų ir tulžies latakų infekcijos
  • Cistinė fibrozė
  • AIDS
  • tam tikros vėžio formos (pvz., Hodžkino liga);

Kitos priežastys

Tačiau yra ir kitų galimų priežasčių, jei liežuvis dega nuolat arba pakartotinai:

  • Dirginimas burnoje: aštrūs dantų kraštai, išsikišusios plombos, dantų tilteliai ir protezai gali mechaniškai sudirginti gleivinę, sukeldami liežuvio deginimo pojūtį arba deginimo pojūtį burnoje. Dantų akmenys, burnos gleivinės ar dantenų opos (aftos), gingivitas ir dantų ėduonis taip pat gali turėti dirginantį poveikį ir taip sukelti deginimo pojūtį.
  • Elektros srovės: jei liežuvis dega, tai taip pat gali būti dėl mažų elektros srovių, kurias sukuria metalas burnoje (pvz., liežuvio auskaruose ar metalinėse karūnėlėse).
  • Radioterapija: Radioterapija vėžiu sergančių pacientų galvos ar kaklo srityje gali sunaikinti seilių liaukas. Susirgusieji dažnai kenčia nuo burnos džiūvimo ir liežuvio deginimo.
  • Maisto netoleravimas: jie taip pat gali sukelti dilgčiojimo ar deginimo pojūtį liežuvyje arba burnoje.
  • Stresas: tai gali paskatinti liežuvio deginimą ir sustiprinti esamą liežuvio deginimą.
  • Hormoniniai pokyčiai: tai, kad liežuvio deginimas daugiausia paveikia vidutinio ir vyresnio amžiaus moteris, gali būti dėl hormoninių pokyčių menopauzės metu. Gali būti, kad dėl psichologinio streso ar fiziologiniu būdu tai skatina liežuvio deginimą. Tačiau kol kas nėra tiesioginio ryšio įrodymų.

Liežuvio skausmą glosodinijos prasme reikia skirti nuo skausmo, kurį sukelia mažos pūslelės (spuogeliai) ant liežuvio arba burnoje. Jie žinomi kaip aftos. Daugiau apie šių liežuvio pūslelių priežastis ir gydymą galite perskaityti čia.

Degantis liežuvis: terapija

Liežuvio deginimo gydymas priklauso nuo priežasties (jei ją galima nustatyti). Štai keletas pavyzdžių:

Vitaminų ar geležies trūkumą kartais galima ištaisyti pakeitus mitybą. Jei ne, vitamino ar geležies papildai gali kompensuoti trūkumą. Tai gali užtrukti šiek tiek laiko, bet vėliau jūs taip pat išgysite nuo trūkumo simptomų, tokių kaip liežuvio deginimas.

Dantų priežastis, tokias kaip išsikišusios plombos ar aštrūs dantų kraštai, dažniausiai gali pašalinti odontologas.

Pacientus, sergančius Sjögreno sindromu, turėtų gydyti reumatologas. Nors reumatinės autoimuninės ligos negalima išgydyti, dažniausiai galima palengvinti tokius simptomus kaip burnos džiūvimas ir liežuvio deginimas. Pavyzdžiui, vaistai, kurių veiklioji medžiaga pilokarpinas arba cevimelinas (šiuo metu leistinas tik JAV), gali paskatinti seilių gamybą, jei liga dar per stipriai nepažeidė seilių liaukų.

Jei grybelinė burnos infekcija sukelia liežuvio deginimą, gydytojas gali paskirti priešgrybelinį preparatą (antimycotic).

Taip pat reikia tinkamai gydyti kitas pagrindines ligas, tokias kaip rėmuo ar skydliaukės funkcijos sutrikimas. Liežuvio deginimo požymis dažnai išnyksta arba pagerėja.

Psichoterapeutas ar psichiatras gali padėti deginant liežuvį dėl psichologinių problemų ir ligų. Priklausomai nuo diagnozės, gydytojas paskirs psichoterapiją (ypač efektyvią: kognityvinę elgesio terapiją) ir (arba) vaistus (pvz., antidepresantus). Su pastaraisiais patariama būti atsargiems: kai kurie psichotropiniai vaistai patys gali sukelti burnos džiūvimą, taigi liežuvio ar burnos deginimo pojūtį.

Jei degantis liežuvis yra šalutinis vaistų, pvz., antidepresantų ar antihipertenzinių vaistų, poveikis, pacientai turėtų pasitarti su gydytoju – gali būti įmanoma pakeisti geriau toleruojamą vaistą.

Pacientai jokiu būdu neturėtų nutraukti vaistų vartojimo savo iniciatyva! Tai gali turėti pavojingų pasekmių jų pačių sveikatai.

Stiprų liežuvio skausmą galima numalšinti tik simptomiškai naudojant vietinius anestetikus (vietinius anestetikus, tokius kaip lidokainas) arba skausmą malšinančius vaistus. Tačiau visada turėtumėte pabandyti iš anksto nustatyti ir gydyti priežastį.

Degantis liežuvis: namų gynimo priemonės ir patarimai

  • Čiulpti (be cukraus) kramtomoji guma skatina seilių išsiskyrimą. Vietoj kramtomosios gumos taip pat galite naudoti saldainius ar pastiles be cukraus.
  • Dažnai geriant vandenį ir čiulpiant mažus ledo gabaliukus, burna išlieka drėgna ir skatinamas seilėtekis. Tai taip pat gali padėti nuo burnos džiūvimo, kai liežuvis degina.
  • Ledo traškučių alternatyva yra „ledo kubeliai“, pagaminti iš šaldytų gėrimų, tokių kaip obuolių ar apelsinų sultys.
  • Kai kurie pacientai čiulpia šaldytus ananasų gabalėlius, kai išsausėja burna. Čia seilių tekėjimą papildomai skatina fermentai iš tropinių vaisių.

Jei liežuvį degina rėmuo (refliukso liga) (rūgščios skrandžio sultys pakyla į burną ir dirgina gleivinę), naudingi šie patarimai:

  • Dažniau valgykite nedidelę porciją, o ne kelis didelius patiekalus. Pirmenybę teikite baltymų turinčiam, o ne riebiam maistui.
  • Valgykite sėdėdami ir negulėkite dvi valandas po to.
  • Miegokite viršutinę kūno dalį pakėlusi 10–12 cm arba ant kairiojo šono (tai neleidžia taip lengvai išsiskirti skrandžio sultims).
  • Pasilenkdami pritūpkite, o ne pasilenkite.
  • Venkite alkoholio (ypač baltojo vyno), kavos, pipirmėčių, vaisių sulčių, gazuotų gėrimų ir pomidorų padažo.

Daugiau patarimų apie refliukso ligą ir su ja susijusį deginantį liežuvį rasite mūsų nuotraukų galerijoje „12 patarimų nuo rėmens“.

Jei liežuvis dega dėl burnos pienligės, kartu su gydytojo paskirtais priešgrybeliniais vaistais galima naudoti dezinfekuojančią miros ar ratanijos tinktūrą. Abi tinktūros yra prieinamos vaistinėse ir jas reikia užtepti ant burnos ar liežuvio gleivinės praėjus ne mažiau kaip valandai po priešgrybelinio vaisto vartojimo.

Apskritai, jei turite burnos uždegimą, kurį lydi liežuvio deginimas, keletą kartų per dieną galite skalauti burną arbata, pagaminta iš vieno iš šių vaistinių augalų:

  • Šalavijas: 1 valgomuosius šaukštus susmulkintų šalavijų lapų užpilkite 2 stikline verdančio vandens, uždenkite ir palikite 5–10 minučių prisitraukti, tada nukoškite).
  • Dedešvos: 1 valgomąjį šaukštą dedešvos žiedų ir 1 valgomuosius šaukštus dedešvos lapų užpilkite 2 stikline šalto vandens, trumpai užvirinkite, palikite 10 minučių prisitraukti ir nukoškite.
  • Ramunėlės: 1 valgomąjį šaukštą ramunėlių žiedų užpilkite 1 stikline verdančio vandens, uždenkite ir palikite 5–10 minučių prisitraukti, tada nukoškite.
  • Medetkos: 1–2 arbatinius šaukštelius medetkos žiedų užpilkite 1 stikline verdančio vandens, palikite 10 minučių prisitraukti ir nukoškite.

Arba galima įsigyti daugelio šių vaistinių augalų tinktūros, kurios gali būti naudojamos burnos (ir gerklės) uždegimui gydyti. Pavyzdžiui, užteptą liežuvį ir kitas burnos gleivinės uždegimo vietas galite ištepti šalavijų tinktūros (galima įsigyti vaistinėse) santykiu 1:10. Arba galite gauti medetkų ar čiobrelių tinktūros skalauti burną, praskiestą vandeniu. Vaistininkas patars, kaip pasirinkti ir naudoti tinkamą preparatą.

Jei stresas ir nervingumas jus vargina ir sukelia liežuvio deginimą, šios žolelių arbatos gali būti vertingos paramos:

  • Valerijonas: Raminančią valerijono arbatą užpilkite 1 puodeliu šalto vandens 2 arbatinius šaukštelius susmulkintų valerijono šaknų, palikite infuzuoti bent 12 valandų, tada perkoškite ir gerkite šiek tiek pašildytą – esant su stresu susijusiems miego sutrikimams, gerkite kelis puodelius per visą laiką. dieną.
  • Valerijonas ir apyniai: Norėdami sustiprinti valerijonų arbatos raminamąjį poveikį, prieš gerdami ją galite sumaišyti su apynių ekstraktu: 1 arbatinį šaukštelį apynių spurgų užpilkite karštu vandeniu, palikite 10 minučių prisitraukti, tada nukoškite ir suberkite į gatavą valerijoną. arbata (paruošimą žr. aukščiau).

Pilna žolelių vonia, pavyzdžiui, su levandų aliejumi, taip pat turi raminamąjį poveikį: sumaišykite 2 kiaušinių trynius, 1 puodelį grietinėlės (arba pieno), 2 šaukštus medaus, 3–4 šaukštus druskos ir 1 arbatinį šaukštelį levandų aliejaus ir užpilkite. į 37–38 laipsnių temperatūros vonios vandenį. Mirkyti bent 20 minučių.

Jei dėl kokių nors priežasčių dega liežuvis, patartina kiek įmanoma vengti streso ir kitokio psichinio krūvio. Tai gali sustiprinti liežuvio ar burnos deginimo pojūtį.

Namų gynimo priemonės turi savo ribas. Jei simptomai išlieka ilgesnį laiką, nepalengvėja ar net pablogėja, visada reikia kreiptis į gydytoją.

Degantis liežuvis: tyrimai ir diagnostika

Norėdamas išsiaiškinti nepaaiškinamo deginimo liežuvio apačią, gydytojas pirmiausia paklaus jūsų ligos istorijos (anamnezės). Jis jūsų paklaus, pavyzdžiui, kiek laiko jaučiate deginimo pojūtį liežuvyje, ar jis tam tikrose situacijose blogesnis ir ar turite kitų nusiskundimų. Jis taip pat paklaus, ar vartojate kokių nors vaistų ir ar nesergate kokių nors žinomų ligų.

Žvilgsnis į burną

Žvilgsnis į burną kartais suteikia gydytojui svarbios informacijos. Blyškiai raudonas liežuvis (taip pat ir kraštuose), kuris yra šiek tiek drėgnas ir lengvai judinamas, o paviršiuje nesikeičia struktūra ar spalva, yra normalu.

Tolesni tyrimai

Tačiau daugeliu liežuvio deginimo atvejų jokių išorinių pakitimų ant liežuvio ar burnos nematyti. Tada gydytojas turi pasikliauti tolesniais tyrimais, kad nustatytų diagnozę. Tai gali apimti, pvz

  • Kraujo tyrimai: jie gali būti naudojami, pavyzdžiui, norint nustatyti geležies ar vitaminų trūkumą arba sukeltą anemiją.
  • Seilių gamybos testas: tai leidžia gydytojui nustatyti, ar burnos džiūvimas yra liežuvio deginimo priežastis.
  • Alergijos testai: jie gali padėti, jei gydytojas įtaria, kad liežuvio ar burnos deginimo pojūtis gali būti, pavyzdžiui, alerginė reakcija į metalinius užpildus.

Norint nustatyti liežuvio deginimo priežastį, gali tekti pasitelkti įvairius specialistus (ENT specialistą, odontologą, dermatologą, neurologą, psichiatrą ir kt.).