Kaip veikia furosemidas
Kaip ir visi kilpiniai diuretikai, furosemidas yra vadinamasis „aukštų lubų diuretikas“. Vartojant tokius diuretikus, vandens išsiskyrimas gali padidėti proporcingai dozei plačiame dozių diapazone. To negalima padaryti vartojant kitus diuretikus (pvz., tiazidus). Čia didžiausias poveikis pasireiškia po tam tikros dozės, kurios negalima sustiprinti toliau didinant dozę.
Kraujas filtruojamas inkstuose. Atliekos, teršalai ir kai kurie vaistai yra išfiltruojami ir galiausiai išsiskiria su šlapimu. Mažiausias inkstų funkcinis vienetas yra nefronas, susidedantis iš inkstų korpuso ir inkstų kanalėlių.
Nefronai filtruoja mažas molekules iš kraujo (kraujo baltymai ir kraujo ląstelės lieka kraujyje). Susidaręs pirminis šlapimas vis dar yra nekoncentruotas ir koncentruojasi inkstų kanalėliuose, reabsorbuojant jame esantį vandenį. Proceso metu taip pat gali būti išfiltruotos ir vėl absorbuojamos į kraują kitos organizmui svarbios medžiagos (pavyzdžiui, gliukozės, natrio, kalio ir chlorido jonai).
Kartu su šiomis įkrautomis dalelėmis taip pat išsiskiria didelis kiekis vandens, o tai yra tikrasis numatytas furozemido poveikis. Vartojant dideles furozemido dozes, šlapimo kiekis gali siekti iki 50 litrų per dieną. Dėl padidėjusio vandens išskyrimo sumažėja kraujospūdis ir sumažėja vandens susilaikymas organizme.
Absorbcija, skilimas ir išskyrimas
Išgėrus, maždaug du trečdaliai furozemido absorbuojami iš žarnyno į kraują. Poveikis pasireiškia maždaug po pusvalandžio.
Tik nedidelė veikliosios medžiagos dalis metabolizuojama kepenyse (apie dešimt procentų); likusi dalis išsiskiria nepakitusi – maždaug trečdalis su išmatomis, likęs kiekis su šlapimu. Maždaug po valandos pusė veikliosios medžiagos pasišalina.
Kada vartojamas furosemidas?
Furosemidas vartojamas:
- vandens susilaikymas organizme (edema) dėl širdies, inkstų ar kepenų ligų
- gresiantis inkstų nepakankamumas (inkstų nepakankamumas)
Priklausomai nuo pagrindinės ligos, veiklioji medžiaga vartojama tik trumpą laiką arba kaip ilgalaikė terapija.
Kaip vartoti furosemidą
Daugeliu atvejų pakanka nuo 40 iki 120 miligramų furozemido per dieną. Tačiau atskirais atvejais ir priklausomai nuo pagrindinės ligos, gydantis gydytojas gali skirti iki 500 miligramų per parą dozes.
Gydant hipertenziją, furosemidą galima derinti su kitais antihipertenziniais vaistais, siekiant sumažinti šalutinio poveikio dažnį ir padidinti gydymo veiksmingumą.
Koks yra furosemido šalutinis poveikis?
Daugiau nei vienam iš dešimties pacientų šalutinis poveikis yra elektrolitų sutrikimas (ypač pakitęs natrio ir kalio kiekis), skysčių trūkumas, mažas kraujo tūris ir kraujospūdis, padidėjęs lipidų kiekis kraujyje ir padidėjęs kreatinino kiekis kraujyje.
Be to, vienam iš dešimties iki šimto pacientų padidėja cholesterolio ir šlapimo rūgšties kiekis kraujyje, pasireiškia podagros priepuoliai ir simptomai, atsirandantys dėl elektrolitų sutrikimo (blauzdos mėšlungis, apetito praradimas, silpnumas, mieguistumas, sumišimas, širdies aritmija ir kt.). ).
Senyviems pacientams elektrolitų sutrikimų ir skysčių trūkumo rizika yra didesnė nei jauniems.
Į ką reikia atsižvelgti vartojant furozemidą?
Kontraindikacijos
Furosemidas negali būti naudojamas:
- Inkstų nepakankamumas, nereaguojantis į gydymą furozemidu.
- Kepenų koma ir jos pirmtakas (coma hepaticum, praecoma hepaticum), susijęs su hepatine encefalopatija, t. y. smegenų disfunkcija dėl netinkamos kepenų detoksikacijos.
- Hipokalemija (mažas kalio kiekis)
- Hiponatremija (mažas natrio kiekis)
- Hipovolemija (sumažėjęs cirkuliuojančio kraujo tūris) arba dehidratacija (dehidratacija)
Sąveika su narkotikais
Jei gydymo furosemidu metu vartojami tam tikri kiti vaistai, pvz., gliukokortikoidai („kortizonas“) arba vidurius laisvinantys vaistai, dėl to gali sumažėti kalio koncentracija kraujyje. Tas pats pasakytina ir tuo atveju, jei pacientas vartoja daug saldymedžio.
Nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (pvz., ASR), kurie dažnai vartojami kaip skausmą malšinantys vaistai, pavyzdžiui, gali susilpninti furozemido poveikį. Toks pat poveikis gali pasireikšti kartu vartojant fenitoiną (nuo epilepsijos) arba vaistus, kurie taip pat išsiskiria per inkstų kanalėlius, pvz., probenecidą (nuo podagros) ir metotreksatą (nuo vėžio ir autoimuninių ligų).
Reikia vengti kartu vartoti furozemido ir inkstus ar klausą pažeidžiančių medžiagų (nefrotoksinio ar ototoksinio poveikio). Tokių agentų pavyzdžiai yra antibiotikai, tokie kaip gentamicinas, tobramicinas, kanamicinas ir vaistai nuo vėžio, tokie kaip cisplatina.
Kartu vartojant ličio nuotaikos stabilizatorių, reikia tik atidžiai stebėti, nes ličio organizme pernešama kaip natris. Todėl furosemidas gali žymiai pakeisti jo pasiskirstymą organizme.
Amžiaus apribojimas
Furosemidas taip pat tinkamas vaikams gydyti, tačiau atitinkamai sumažintomis dozėmis. Kadangi vaikai iki šešerių metų dažnai turi problemų nuryti tabletes, tokiu atveju reikia vartoti geriamąjį tirpalą.
Nėštumas ir žindymo laikotarpis
Furosemidas prasiskverbia per placentos barjerą, todėl gali patekti į negimusį kūdikį. Todėl nėštumo metu diuretikų galima vartoti tik griežtai prižiūrint gydytojui ir tik trumpą laiką.
Veiklioji medžiaga patenka į motinos pieną, todėl maitinančios motinos turėtų nutraukti žindymą.
Kaip gauti vaistų su furosemidu
Nuo kada žinomas furosemidas?
Nuo 1919 m. toksiški gyvsidabrio junginiai buvo naudojami kaip diuretikai. 1959 m. kaip alternatyva pagaliau buvo sukurta gyvsidabrio neturinti veiklioji medžiaga furosemidas. 1962 m. jai buvo pateikta patentinė paraiška ir ji netrukus buvo panaudota praktikoje.
