Leišmaniozė: aprašymas
Leišmaniozė ypač paplitusi atogrąžų-subtropikų regionuose. Šioje šalyje leišmaniozė yra reta; pasitaikančių atvejų dažniausiai nukenčia iš atogrąžų šalių grįžtantys keliautojai.
Dėl klimato kaitos iš Viduržemio jūros regiono į šiauresnius regionus vis dažniau plinta šilumą mėgstantys parazitų pernešėjai – smėlinės musės. Pavyzdžiui, Phlebotomus mascitii rūšis jau aptinkama kai kuriuose Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos regionuose.
Žmonių leišmaniozė gali pažeisti įvairias kūno dalis, pavyzdžiui, odą ar vidaus organus, priklausomai nuo ligos formos. Atitinkamai išskiriamos trys pagrindinės ligos formos:
- visceralinė leišmaniozė: dar vadinama kala-azar („juodoji liga“). Čia oda ir vidaus organai gali būti užkrėsti parazitų, tokių kaip L. donovani („Senojo pasaulio“ rūšis) arba L. amazonensis („Naujojo pasaulio“ rūšis).
Ypač visceralinė leišmaniozė dažnai yra gretutinė ŽIV infekcija.
Leišmaniozė: pasireiškimas
Pagrindinės odos leišmaniozės paplitimo sritys yra Artimieji Rytai, Centrinė Azija ir Afrika ("Senojo pasaulio" odos leišmaniozė) ir Centrinė bei Pietų Amerika, pavyzdžiui, Brazilija ("Naujojo pasaulio" odos leišmaniozė).
Daugiausia visceralinės leišmaniozės atvejų stebima Brazilijoje, Rytų Afrikoje (pvz., Kenijoje) ir Indijoje.
Leishmaniozė: simptomai
Žmonių leišmaniozės simptomai gali labai skirtis – pirmiausia pagal tai, ar tai odinė, gleivinė ar visceralinė.
Odos leišmaniozė
Sergant odos leišmanioze, išsivysto odos pažeidimai. Tai, kaip jie atrodo, pirmiausia priklauso nuo to, kuri Leishmania rūšis yra atsakinga ir kokia stipri paciento imuninė gynyba.
Opa turi šiek tiek paaukštintą, rausvą kraštą, apimantį „kraterį“, kurį dažnai dengia pluta. Kartais tokios opos būna sausos, pavyzdžiui, užsikrėtus Leishmania tropica. Priešingai, L. major gali sukelti drėgnus (eksudacinius) odos pažeidimus – tuos, iš kurių išteka skystis.
Kai kurių leišmanijų (pvz., L. mexicana ir L. amazonensis) infekcija kai kuriems pacientams pasireiškia difuzine odos leišmanioze: kadangi imuninė sistema „nereaguoja“ į sukėlėjus (anergija), jie gali lengvai plisti. Dėl to beveik visame kūne (išskyrus delnus, padus ir galvos odą) susidaro mazginiai, bet ne išopėję odos pažeidimai. Be to, pacientų bendra būklė yra bloga.
Visceralinė leišmaniozė (Kala-Azar)
Visceralinė leišmaniozė yra pavojingiausia ligos forma, kuri, be odos, pažeidžia kepenis, blužnį, kaulų čiulpus ir limfmazgius. Liga gali būti poūmė (mažiau sunki) iki lėtinė.
Jei visceralinė leišmaniozė negydoma, ji dažniausiai būna mirtina.
Išgyvenusiems pacientams po Kala Azar gali išsivystyti odos leišmaniozė (PKDL) po vienerių ar trejų metų. Tai apima blyškių arba rausvų dėmių atsiradimą ant veido ar kūno, kurie virsta papulėmis ir mazgeliais. Išvaizda dažnai primena raupsus.
Gleivinės leišmaniozė
Pažeistas audinys (gleivinė, vėliau ir kremzlė bei kaulas) gali būti sunaikintas: tai dažnai prasideda nuo nosies pertvaros ir gali tęstis su kitomis struktūromis. Pavyzdžiui, audinių sunaikinimas gali sukelti tai, kad paveikti asmenys nebegalės nuryti. Dėl to sunku valgyti, todėl pacientas gali numesti daug svorio (kacheksija).
Leishmaniozė: priežastys ir rizikos veiksniai
Infekcinę ligą leišmaniozę sukelia Leishmania genties parazitai:
- visceralinė leišmaniozė: pvz., L. donovani, L. infantum
- gleivinės leišmaniozė: pvz., L. braziliensis, L. guyanensis, L. panamensis, L. peruviana
Šie vienaląsčiai gyvūnų organizmai (protozoidai) gali gyventi ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams. Taigi maži graužikai ir naminiai gyvūnai, tokie kaip šunys, taip pat yra parazitų šeimininkai. Ligos sukėlėjai šioje šalyje lengvai įvedami, pavyzdžiui, kai šunys įvežami iš Viduržemio jūros regiono.
Leišmaniozė: infekcija
Liga taip pat gali būti perduodama perpilant kraują, persodinant kaulų čiulpus ir organus. Nėštumo metu leišmanija gali pereiti nuo motinos vaikui.
Inkubacinis periodas
Leišmaniozė: tyrimai ir diagnostika
Atsiradus įtartinų ligos simptomų, reikėtų kreiptis į dermatologijos, infekciologijos ar tropinės medicinos specialistus. Diagnozė pagrįsta simptomais, ligos istorija (anamneze) ir mikrobiologiniais parazitų įrodymais.
Anamnezės pokalbio metu gydytojas gali užduoti šiuos klausimus, pavyzdžiui:
- Ar karščiavote? Jei taip, kaip pasireiškė karščiavimas?
- Ar sergate kitomis gretutinėmis ligomis, kurių imuninė apsauga susilpnėjusi, pvz., ŽIV infekcija?
Net jei jūsų kelionės į atogrąžų-subtropikų regionus vyko seniai, turėtumėte informuoti savo gydytoją.
Leishmanijos aptikimas
Odos/gleivinės mėginius iš pakitusių sričių (odos ar gleivinės leišmaniozės) galima tirti dėl leišmanijos laboratorijoje:
Įtarus visceralinę leišmaniozę, kraujo mėginiuose galima ieškoti leišmanijos genetinės medžiagos naudojant PGR. Kitas variantas – paimti kaulų čiulpų mėginį ir mikroskopiškai ištirti, ar nėra parazitų. Kartais audinių mėginiai imami iš kitų organų, pavyzdžiui, blužnies.
Be to, kraujyje galima ieškoti antikūnų prieš leišmaniją.
Leišmaniozė: tolesni tyrimai
Atskirais atvejais gali būti naudinga atlikti papildomus tyrimus.
Pavyzdžiui, kraujo analizė gali suteikti papildomos informacijos. Pavyzdžiui, sergant visceraline leišmanioze, dėl kaulų čiulpų pažeidimo (pancitopenijos) sumažėja visų kraujo ląstelių skaičius.
Atlikdamas ultragarsinį tyrimą (blužnies, kepenų ir kt.), gydytojas gali įvertinti organų užkrėtimo visceralinės leišmaniozės mastą.
Leishmaniozė: gydymas
Leishmaniozės gydymas priklauso nuo kelių veiksnių. Tai apima ligos formą ir sunkumą, sukėlėją Leishmania rūšis, visas gretutines ligas ir bet kokį esamą nėštumą.
Kita sisteminio gydymo galimybė tam tikrais odos leišmaniozės atvejais yra stibio ir kito preparato, pvz., alopurinolio ar pentoksifilino, derinys.
Odos gleivinės leišmaniozė visada gydoma sistemiškai. Gali būti svarstomi vaistai, naudojami kai kurioms odos leišmaniazėms gydyti (pvz., stibis ir pentoksifilinas).
Leišmaniozė: ligos eiga ir prognozė.
„Senojo pasaulio“ odos leišmaniozės prognozė yra gera. Daugeliu atvejų odos pažeidimai užgyja per 15–XNUMX mėnesių arba vėliausiai po dvejų metų – bet visada su randais.
Pavojingiausia yra visceralinė leišmaniozė. Negydoma ji beveik visada baigiasi mirtimi per šešis mėnesius iki dvejų metų. Tačiau jei gydymas pradedamas laiku, prognozė yra gera. Tačiau iki 20 procentų pacientų pokala azarine odos leišmanioze išsivysto kaip vėlyvoji komplikacija.
Kai kurioms Leishmania rūšims galioja taip: tie, kurie įveikė infekciją, turi visą gyvenimą trunkantį imunitetą atitinkamai rūšiai, bet ne kitiems leišmaniozės sukėlėjams.
Vakcina nuo leišmaniozės dar neegzistuoja.
