Anosmija: priežastys, gydymas, prognozė

Trumpa apžvalga

  • Kas yra anosmija? Gebėjimo užuosti praradimas. Kaip ir dalinis uoslės praradimas (hiposmija), anosmija yra vienas iš uoslės sutrikimų (disosmija).
  • Dažnis: anosmija paveikia maždaug penkis procentus Vokietijos žmonių. Šio uoslės sutrikimo dažnis didėja su amžiumi.
  • Priežastys: pvz., virusinės kvėpavimo takų infekcijos, tokios kaip peršalimas su rinitu, sinusitas ar COVID-19, alerginis rinitas, atrofinis rinitas (lėtinio rinito forma), nosies polipai, nosies pertvaros nukrypimas, vaistai, teršalai ir toksinai, Parkinsono liga, Alzheimerio liga, išsėtinė sklerozė, galvos trauma, smegenų auglys ir kt.
  • Diagnozė: gydytojo-paciento konsultacija, ENT tyrimas, uoslės tyrimai, prireikus papildomi tyrimai
  • Gydymas: priklausomai nuo priežasties, pvz., vaistais (pvz., kortizonu), operacija (pvz., dėl nosies polipų), uoslės lavinimas; pagrindinių ligų gydymas

Priklausomai nuo to, kur yra sutrikusio uoslės suvokimo priežastis, gydytojai uoslės sutrikimus, tokius kaip anosmija, skirsto į sinusinius ir ne sinusinius:

Jūsų nosies uoslės sutrikimas

Anosmija ar kiti uoslės sutrikimai apibūdinami kaip jūsų nosies sutrikimai, jei priežastis yra liga arba nosies ir (arba) paranalinių sinusų pakitimas. Dėl uždegimo sutrinka uoslės gleivinės funkcija viršutiniame nosies kanale ir/arba daugiau ar mažiau užblokuojamas įkvepiamo oro kelias į uoslės gleivinę.

Kvapo praradimas taip pat būdingas koronavirusinei infekcijai Covid-19, kai anosmija dažnai pasireiškia kaip ankstyvas simptomas. Kaip tai vyksta, dar nėra iki galo suprantama. Tačiau tikriausiai susiję keli veiksniai, pavyzdžiui, nosies gleivinės patinimas (sinunalinė priežastis), uoslės gleivinės pažeidimas ir uoslės signalizacijos kelio smegenyse sutrikimas (ne sinusinės priežastys, žr. toliau).

Kita galima su nosies uosle susijusio uoslės sutrikimo priežastis yra alerginis rinitas: jei, pavyzdžiui, dėl šienligės ar alergijos namų dulkėms, nosies gleivinė užsidega ir paburksta, sergantieji jaučia tik ribotą kvapą arba visai nejaučia kvapo. .

Kitais atvejais anosmija atsiranda dėl vadinamojo atrofinio rinito. Esant šiai lėtinio rinito formai, gleivinė plonėja ir sukietėja. Tai dažnai pasitaiko vyresnio amžiaus žmonėms ir tiems, kurie kenčia nuo granulomatozės su poliangitu (Wegenerio liga). Atrofinis rinitas su vėlesne anosmija taip pat gali išsivystyti po sinusų operacijos ir užsitęsus bakterinėms nosies gleivinės infekcijoms.

Nosies ar paranalinių sinusų navikai taip pat gali užblokuoti oro, kuriuo kvėpuojame, kelią į uoslės epitelį.

Ne sinusinis uoslės sutrikimas

Nesinunaliniai uoslės sutrikimai yra tie, kurie atsiranda dėl paties uoslės aparato (uoslės gleivinės, uoslės takų) pažeidimo.

Labai dažnai tai yra poinfekcinis uoslės sutrikimas. Tai nuolatinis uoslės sutrikimas po laikinos (viršutinių) kvėpavimo takų infekcijos, kai tarp infekcijos pabaigos ir uoslės sutrikimo pradžios nėra jokių simptomų. Be to, iki 25 procentų nukentėjusiųjų skirtingai suvokia kvapus (parosmija) arba praneša apie kvapų haliucinacijas (fantosmija). Poinfekcinius uoslės sutrikimus tikriausiai daugiausia sukelia tiesioginis uoslės gleivinės (uoslės epitelio) pažeidimas.

Kitos galimos ne sinusinio uoslės sutrikimo priežastys yra

  • Kraniocerebrinė trauma: kritimo ar smūgio į galvą atveju uoslės nervai gali būti visiškai arba iš dalies nutraukti. Arba gali atsirasti mėlynių arba kraujavimas tose smegenų srityse, kurios yra atsakingos už uoslės dirgiklių suvokimą ir apdorojimą. Dalinis arba visiškas uoslės praradimas (hiposmija arba anosmija) atsiranda gana staiga, esant tokioms trauminėms smegenų traumoms.
  • Toksiškos ir kenksmingos medžiagos: jos gali sukelti ūmų ir lėtinį uoslės gleivinės pažeidimą ir taip sukelti ne sinusinį uoslės sutrikimą (pvz., anosmijos forma). Galimi veiksniai yra formaldehidas, tabako dūmai, pesticidai, anglies monoksidas ir kokainas. Taip pat radioterapija vėžiu sergantiems pacientams gali sukelti uoslės praradimą (anosmiją) arba dalinį kvapo praradimą (hiposmiją).
  • Vaistai: kai kurie vaistai gali sukelti ne sinusinį uoslės sutrikimą kaip šalutinį poveikį. Tai antibiotikai (pvz., amikacinas), metotreksatas (vartojamas didesnėmis dozėmis kaip vaistas nuo vėžio), antihipertenziniai vaistai (pvz., nifedipinas) ir skausmą malšinantys vaistai (pvz., morfinas).
  • Operacijos, infekcijos ir navikai kaukolėje: chirurgija ir navikai kaukolėje, taip pat centrinės nervų sistemos infekcijos gali sutrikdyti uoslės signalizacijos kelią, sukeldamos ne sinusinę uoslės disfunkciją.
  • Amžius: Su amžiumi gebėjimas natūraliai užuosti silpnėja. Tačiau Parkinsono ar Alzheimerio liga visada turėtų būti laikoma galima priežastimi vyresnio amžiaus žmonėms, praradusiems kvapą.

Jei nerandama uoslės sutrikimo priežasties, gydytojai diagnozuoja „idiopatinį uoslės sutrikimą“. Todėl tai yra atskirties diagnozė.

Anosmija: simptomai

Kvapo praradimas yra pagrindinė anosmijos savybė. Tačiau griežtai kalbant, gydytojai išskiria funkcinę ir visišką anosmiją:

  • Funkcinė anosmija: uoslė taip stipriai susilpnėjusi, kad jos nebegalima protingai naudoti kasdieniame gyvenime – net jei retkarčiais, silpnai ar trumpai vis dar galima pajusti kelis kvapus. Tačiau šis likęs kvapas yra nereikšmingas.

Ar funkcinė, ar visiška anosmija – sergančiųjų kasdienė patirtis paprasta: „nebejaučiu kvapo“, ty nebegaliu savo nosies paklausti, ar pienas rūgštus, ar praėjusios dienos marškinėliai kvepia prakaitu ar kvepalų dovana nuo mano partnerio yra hit arba miss.

Be to, daugelis anosmija sergančių žmonių turi problemų su skonio pojūčiu: dauguma jų gali normaliai paragauti sūraus, rūgštaus, saldaus ir kartaus skonio, tačiau negali atskirti tam tikrų skonių. Taip yra todėl, kad tam reikalingi ne tik skonio, bet ir uoslės receptoriai ant liežuvio – tik derinant skonis gali pilnai atsiskleisti.

Anosmija: pasekmės

Tačiau praradus kvapą prarandama ne tik praturtinanti kvapo, bet ir įspėjamoji funkcija: anosmija sergantys žmonės negali užuosti, pavyzdžiui, kai ant kaitlentės dega maistas, sugedo maistas ar įsijungė dujinis šildymas. nuotėkis.

Panašiai anosmija sergantys žmonės negali aptikti prakaito kvapo ar blogo kvapo vonios kambaryje ar virtuvėje. Žinojimas, kad, skirtingai nei jie patys, kiti žmonės tai gali labai gerai pastebėti, anosmija sergantiems žmonėms gali sukelti didelę psichologinę įtampą.

Anosmija: terapija

Ar ir kaip galima atkurti sutrikusią uoslę, priklauso nuo jo priežasties.

Lėtinis rinosinusitas be nosies polipų suaugusiems gydomas vietiniais kortizono preparatais (purškimu) ir sūraus vandens nosies skalavimo skysčiais. Kortizonas turi priešuždegiminį poveikį; nosies skalavimas padeda atlaisvinti įstrigusias gleives. Jei yra bakterijų, gydytojas kartais skiria ir antibiotikų.

Geriausia kortizono purškimą tepti „aukštyn kojomis“. Jei purškalą sušvirkšite į abi šnerves vertikalioje padėtyje, tik nedidelis veikliosios medžiagos kiekis pasieks paskirties vietą. Kita vertus, jei purškiklį naudosite apverstą, daugiau kortizono pasiekia nosies ertmėje esančią uoslės gleivinę.

Patys nosies polipai labai dažnai pašalinami chirurginiu būdu. Tai pagerina nosies kvėpavimą ir – jei polipai užblokavo įėjimą į sinusus – sumažina pasikartojančio sinusito riziką. Abu gali pagerinti sutrikusią uoslę. Jei nosies ar sinusų auglys blokuoja įkvepiamo oro kelią į uoslės epitelį, dažniausiai atliekama ir operacija. Tas pats pasakytina, jei išlenkta nosies pertvara sukelia hipozmiją arba anosmiją kaip kliūtį oro srautui.

Jei uoslės sutrikimas atsirado dėl alerginio rinito, perspektyviausias gydymo būdas yra vietiniai kortizono preparatai. Nepriklausomai nuo to, ar pažeisto asmens uoslė yra sutrikusi ir kiek, pati alergija gali būti gydoma pagal poreikį (pvz., kiek įmanoma vengti alergenų, galbūt hiposensibilizacijos).

Nėra bendrų anosmijos ar kitų uoslės sutrikimų, sukeltų kitų rinito formų (pvz., neaiškios priežasties rinitas = idiopatinis rinitas), gydymo gairių. Vietoj to tokiais atvejais rekomenduojamas individualus gydymas.

Jei vartojant vaistus prarandama kvapas, gydantis gydytojas gali patikrinti, ar preparato vartojimą galima nutraukti. Tada uoslės sutrikimas paprastai išnyksta. Jei gydymo nutraukti neįmanoma, dozę kartais galima sumažinti. Tai gali bent jau pagerinti gebėjimą užuosti.

Jokiu būdu neturėtumėte nutraukti paskirtų vaistų savo iniciatyva arba mažinti dozės! Visada pirmiausia aptarkite tai su savo gydytoju.

Struktūrinis uoslės mokymas taip pat rekomenduojamas pacientams, turintiems poinfekcinių uoslės sutrikimų. Jei įmanoma, treniruotes reikėtų pradėti per pirmuosius metus nuo uoslės sutrikimo atsiradimo. Jei reikia, galima išbandyti ir medikamentinį gydymą (papildomai), pavyzdžiui, kortizonu.

Jei dėl (dalinio) uoslės praradimo yra pagrindinės ligos, tokios kaip Alzheimerio liga, išsėtinė sklerozė ar smegenų augliai, jų gydymas yra ypač svarbus.

Įgimtos ir su amžiumi susijusios anosmijos gydyti negalima.

Uoslės lavinimas

Kaip minėta, ekspertai rekomenduoja struktūrinį uoslės mokymą, ypač esant poinfekciniams uoslės sutrikimams. Tai taip pat gali būti naudinga esant uoslės sutrikimams po trauminio smegenų pažeidimo.

Uoslės lavinimo rašikliai taip pat naudojami panašiai uoslės sutrikimų diagnostikai (žr. toliau). Kaip alternatyvą tokiems rašikliams kai kurie žmonės uoslės lavinimui naudoja grynų eterinių aliejų buteliukus.

Taip pat galite naudoti savo atmintį, kad padėtumėte lavinti uoslę. Pavyzdžiui, pabandykite tiksliai prisiminti ką tik iškeptų cinamono žvaigždžių ar šviežiai maltos kavos kvapą. Arba pagalvokite, kaip kvepia oras, kai karštą vasaros dieną užklumpa smarki liūtis.

Patarimai kasdieniam gyvenimui

  • Dūmų signalizatoriai jūsų keturiose sienose visada svarbūs, bet ypač jei kenčiate nuo anosmijos ir dėl to negalite anksti aptikti degimo kvapo.
  • Ar vis dar turite bent šiek tiek uoslės? Tada pridėjus koncentruotų aromatų į savo maistą jis gali tapti skanesnis ir malonesnis.
  • Tinkamai laikykite maistą. Jei reikia, atkreipkite dėmesį į pirkimo datą ir atidarymo datą (pvz., skardinėms ar pieno dėžėms). Suvartokite maistą per rekomenduojamą laikotarpį. Taip pat atminkite: Be kvapo ir skonio, kai kurių maisto produktų konsistencija ir spalva taip pat gali rodyti sugedimą.
  • Kai kurie anosmija sergantys žmonės laikosi fiksuotų asmeninės higienos, drabužių persirengimo ir vonios bei virtuvės valymo grafikų. Juk jų pačių nosis negali signalizuoti, kada atėjo laikas tokiai veiklai. Fiksuoti tvarkaraščiai suteikia nukentėjusiesiems saugumo jausmą, kai kalbama apie jų pačių ir jų namų švarą – dažnai tai yra didelis psichologinis palengvėjimas.

Medicinos istorija

Siekdamas išsiaiškinti uoslės sutrikimą, gydytojas pirmiausia surinks jūsų ligos istoriją (anamnezę). Norėdami tai padaryti, jis paklaus jūsų apie simptomus ir galimas uoslės sutrikimo priežastis. Pavyzdžiui, galimi klausimai

  • Kiek laiko nieko negalite užuosti?
  • Ar staiga praradote uoslę ar uoslės sutrikimas išsivystė lėtai?
  • Ar kvapo praradimas baigtas, ar vis dar galite pajusti individualius, silpnus kvapus?
  • Ar turite kokių nors kitų simptomų, pvz., skonio problemų?
  • Ar sergate/ar sirgote viršutinių kvėpavimo takų infekcija, kuri gali būti susijusi su uoslės sutrikimu?
  • Ar patyrėte galvos traumą ar operaciją, kol nepraradote uoslės?
  • Ar turite kokių nors sveikatos sutrikimų, tokių kaip lėtinis sinusitas ar alergija?
  • Ar vartojate kokius nors vaistus ir jei taip, tai kokius?

Medicininė apžiūra

Po ligos istorijos pokalbio atliekamas ENT tyrimas, įskaitant nosies endoskopiją (rinoskopiją). Išsamiai apžiūrėdamas nosį, nosiaryklę, paranalinius sinusus ir uoslės plyšį (viršutinio nosies kanalo sritį, kurioje yra uoslės gleivinė), gydytojas ieškos patinimo, uždegimo, nosies polipų ir išskyrų požymių.

Jie taip pat gali paprašyti jūsų kvėpuoti per kiekvieną šnervę paeiliui, o kitą uždengtą ranka. Tai parodys, ar oro srautas vienoje pusėje gali būti trukdomas.

Kvapo testas

Štai keletas išsamių bandymų procedūrų:

Uostymo lazdos

„Sniffin' sticks“ (uoslės lazdelės) yra flomasteriai, užpildyti kvapu. Jie yra tinkamiausias tyrimo metodas uoslės sutrikimams išsiaiškinti, nes juos lengva atlikti ir galimi įvairūs tyrimo variantai.

Pavyzdžiui, uoslės rašikliai gali būti naudojami identifikavimo testui atlikti. Taip tikrinamas paciento gebėjimas atpažinti ir atskirti skirtingus kvapus. Tam gydytojas po abiem paciento šnervėmis vieną po kitos laiko 12 ar 16 skirtingų „uostymo lazdelių“. Pacientas turi bandyti atpažinti atitinkamą kvapą naudodamas atrankos kortelę, kurioje nurodyti visi kvapai.

UPSIT

Santrumpa UPSIT reiškia Pensilvanijos universiteto kvapo identifikavimo testą. Šio proceso metu ant popieriaus užtepama 40 skirtingų kvapų, supakuotų į mikrokapsules. Vos įtrynus kapsulę rašikliu, išsiskiria atitinkamas kvapas. Paciento prašoma pabandyti jį atpažinti iš keturių žodžių sąrašo.

CCCRC

Conneticut Chemosensorinių klinikinių tyrimų centro (CCCRC) testas apjungia identifikavimo testą ir slenksčio testą: Atliekant identifikavimo testą, pacientas turi atpažinti ir pavadinti dešimt skirtingų kvapų, pateiktų stikliniuose ar plastikiniuose buteliukuose. Be to, uoslės slenkstis tikrinamas su skirtingų koncentracijų butanolio tirpalais.

Uoslės potencialų matavimas

Kaip tiriamąsias medžiagas gydytojas vieną po kito prie paciento nosies laiko įvairius grynus kvapus, pavyzdžiui, rožių kvapą (cheminė medžiaga: feniletilo alkoholis). Paprastai tai sukelia tik silpną uoslės nervų sužadinimą. Tai skiriasi nuo, pavyzdžiui, vandenilio sulfido, turinčio stiprų supuvusių kiaušinių kvapą.

Uoslės potencialų matavimas yra labai sudėtingas. Todėl tai atliekama tik specializuotose klinikose ir medicinos praktikose.

Kiti testai

Anosmija: progresavimas ir prognozė

Iš esmės uoslės sutrikimus, tokius kaip anosmija, gydyti nėra lengva, o gebėjimas uosti ne visada gali būti normalizuotas. Sėkmės tikimybė jaunesniems pacientams ir nerūkantiems paprastai yra didesnė nei vyresnio amžiaus žmonėms ir rūkantiems. Tačiau tikslios prognozės neįmanomos, tik bendros indikacijos:

Anosmija arba hipozmija, atsirandanti dėl ūminės (viršutinių) kvėpavimo takų virusinės infekcijos, tokios kaip nosies gleivinės uždegimas (rinitas) arba sinusitas, paprastai nekelia nerimo. Uoslės sutrikimas paprastai yra laikinas ir vėl pagerėja, kai infekcija išgydoma. Tačiau ilgalaikio uždegimo atveju uoslė gali būti visam laikui sutrikusi arba visiškai prarasta, nes uoslės epitelis palaipsniui sunaikinamas arba pertvarkomas.

Jei uoslės sutrikimo priežastis yra vaistai, toksinai ar teršalai, nustojus vartoti šias medžiagas (pvz., po chemoterapijos), uoslė gali vėl pagerėti. Tačiau galimi ir negrįžtami pažeidimai dėl nuolatinio uoslės sutrikimo, pavyzdžiui, jei rūgštys sunaikino bazinį uoslės epitelio sluoksnį.

Maždaug dviem trečdaliams visų pacientų, turinčių poinfekcinių uoslės sutrikimų, uoslė savaime pagerėja per vienerius ar dvejus metus. Likusioje dalyje uoslės sutrikimas arba uoslės praradimas išlieka nuolatinis. Apskritai kuo jaunesnis pacientas ir kuo trumpesnė sutrikimo trukmė, tuo didesnė pagerėjimo tikimybė.

  • didelis liekamasis valkšnumas
  • moteriškoji lytis
  • jaunatvė
  • nerūkantis
  • jokių šalutinių uoslės funkcijų skirtumų
  • Kvapo sutrikimas taip ilgai neegzistavo

Esant uoslės sutrikimams, susijusiems su pagrindinėmis ligomis, tokiomis kaip Parkinsono, Alzheimerio ar diabeto, neįmanoma numatyti, ar dėl pagrindinės ligos gydymo uoslė vėl pagerės ir kiek.

Natūralaus su amžiumi susijusio uoslės silpnėjimo negalima sustabdyti ar ištaisyti. Taip pat nieko negalima padaryti dėl įgimtos anosmijos.