Vaikystę emociniai sutrikimai yra psichinių ligų grupė, pasireiškianti vaikams ir paaugliams. Sutrikimams ypač būdingas nerimas.
Kas yra vaikystės emociniai sutrikimai?
Pagal TLK-10 klasifikavimo sistemą, priklauso visi sutrikimai, rodantys normalaus vystymosi sustiprėjimą vaikystė emociniai sutrikimai. Pirmame plane yra tam tikro dalyko ar situacijos baimė. Būdingas bruožas yra tas, kad šis objektas ar situacija iš tikrųjų yra nekenksmingi. Priešingai, vaikystė emociniai sutrikimai nėra atskirai išvardyti DSM-IV, kitoje sutrikimų klasifikavimo sistemoje. Jie koduojami kartu su suaugusiaisiais nerimo sutrikimai ir fobijos, todėl čia nekreipiamas dėmesys į vystymosi komponentą. Tačiau, pasak TLK ir Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO), vaikų emociniai sutrikimai apima šias sąlygas:
- Vaikystės emocinis sutrikimas su išsiskyrimo nerimu.
- Sutrikimas su kūdikystės socialiniu nerimu.
- Emocinis sutrikimas varžantis su broliais
- Fobinis vaikystės sutrikimas
- Kiti emociniai vaikystės sutrikimai
Priežastys
Yra kelios emocijų sutrikimų atsiradimo vaikystėje teorijos. Remiantis psichoanalizės doktrina, sutrikimai atsiranda dėl to, kad nepavyksta patenkinti vaiko poreikių. Be to, dažnai pastebima, kad susirgusių vaikų globėjai taip pat atrodo sunerimę. Kita psichoanalizės teorija teigia, kad baimės kyla dėl išsiskyrimo baimės. Pagal klasiką mokymasis teorijos ir kognityvinis požiūris, tačiau baimės grindžiamos klasikiniu sąlygojimu. Iš pradžių neutralus dirgiklis gauna per laiko ir erdvės susitikimą su baimę sukeliančiu dirgikliu, kurį iš tikrųjų neutralus dirgiklis taip pat sukelia baimę. Baimę taip pat galima išmokti naudojant modelį mokymasis. Pavyzdžiui, vaikas gali pastebėti, kad motina su šunimis reaguoja baimingai. Iš to vaikas daro išvadą, kad šunys turi būti pavojingi, todėl taip pat reaguoja su baime. Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad kai kurių objektų ar situacijų baimė yra įgimta. Baimę galima sumažinti tik susidūrus su baimę sukeliančia situacija. Jei taip neatsitiks, baimės išlieka. Amerikietis psichiatras psichoterapeutas Aaronas Temkinas Beckas daro prielaidą, kad emociniai vaikystės sutrikimai grindžiami kognityvine triada. Pagal tai nerimo vystymuisi reikalingi trys veiksniai: neigiamas savęs vaizdas, neigiamas situacijos / objekto aiškinimas ir nihilistinis požiūris į ateitį.
Simptomai, skundai ir požymiai
Maždaug dešimt procentų visų vaikų ir paauglių kenčia nuo nerimo sutrikimas bent trumpai jų vystymosi metu. Vienas – keturi procentai patiria išsiskyrimo nerimą. Apskritai emociniai sutrikimai turi mažiau berniukų nei mergaičių vaikų darželis amžiaus. Nerimo sutrikimai dažnai prasideda ankstyvoje vaikystėje ir gali tapti lėtinė iki pilnametystės. Sutrikimai gali trukdyti normaliam vaiko vystymuisi. Neretai sutrikimo metu išsivysto gretutiniai sutrikimai. Taigi yra gana didelis gretutinis kitoms ligoms nerimo sutrikimai ypač. Beveik pusė visų vaikų, turinčių emocinių sutrikimų, taip pat kenčia nuo kito nerimo sutrikimas. Daugelis nukentėjusiųjų taip pat turi depresijos sutrikimų. Dažnai emociniai sutrikimai pasireiškia prieš depresinius sutrikimus. Gretutinės ligos taip pat nustatomos su socialinio elgesio sutrikimais, obsesiniais-kompulsiniais simptomais, pasirenkamuoju mutizmu ir depersonalizacijos sindromais. Priklausomai nuo sutrikimo tipo, taip pat pasireiškia skirtingi pagrindiniai simptomai. Emociniai sutrikimai ir išsiskyrimo nerimas išreiškiamas nuolatiniu nerimu, kad kažkas gali nutikti globėjui. Nukentėję vaikai atsisako eiti į mokyklą ar vaikų darželis kad liktų pas savo globėją. Jie sapnuoja košmarus dėl išsiskyrimo. Somatiniai simptomai, tokie kaip pykinimas, galvos skausmasarba pilvo skausmas gali atsirasti ir prieš išsiskyrimą ar jo metu. Esant fobiniam sutrikimui, vaikai rodo ryškią tam tikrų objektų ar situacijų baimę. Nerimo situacijoje vaikai prakaituoja arba purtosi. Jie gali turėti sunkumų kvėpavimas, svaigulysarba drebėjimas. Nuolatinis nerimas socialinėse situacijose rodo sutrikimus su socialiniu nerimu. Vaikai sąmoningai elgiasi su nepažįstamaisiais. Jie gėdijasi arba pernelyg jaudinasi dėl savo elgesio. Todėl socialiniai santykiai žymiai sumažėja ir sutrinka. Tai savo ruožtu priverčia vaikus tylėti, verkti ir jaustis labai nelaimingais. Emociniai sutrikimai varžantis su broliais ir seserimis pasireiškia konkurencija su jaunesniais broliais ir seserimis. Vaikas siekia tėvų dėmesio ir dažnai demonstruoja pyktį.
Diagnozė
Jei įtariamas vaikystės emocinis sutrikimas, gydantis gydytojas arba gydantis psichiatras arba psichoterapeutas apklaus nukentėjusį vaiką ir jo tėvus. Svetimos istorijos su broliais, seserimis, kitais vaikais ar mokytojais gali suteikti daugiau patarimų, ar yra emocinis sutrikimas.
Kada reikia kreiptis į gydytoją?
Vaikystės emocinius sutrikimus gydytojas turėtų išaiškinti, kai tik tėvai ar artimi giminaičiai juos suvokia kaip neįprastus. Jei vaiko elgesys skiriasi nuo bendraamžių elgesio, tai laikoma indikacija kreiptis į gydytoją ir nustatyti priežastis. Vaikai išgyvena skirtingas fazes, kuriose jie rodo akivaizdų elgesį. Tai laikoma normalu ir jos nereikia tirti ar gydyti. Tačiau nuolatinis kelių valandų verksmas ar riksmas rodo esamą problemą, kurią reikia aptarti ir mediciniškai išaiškinti. Gali būti tiek fizinių, tiek emocinių kančių, dėl kurių vaikui reikia pagalbos. Jei vaikas atsisako valgyti, nedelsdamas išspjauna pavalgytą patiekalą ar pastebimai pasitraukia iš socialinio kontakto, yra pagrindo nerimauti. Vaikų, kurie nežaidžia, yra apatiški, nesidomi, taip pat apatiški, apsilankymas pas gydytoją yra būtinas. Jei po patirtų įvykių vaiko elgesys staiga pasikeičia, reikia kreiptis į gydytoją. Tėvų netektis, persikėlimas ar pasikeitęs lankymasis socialinėse tarnybose gali sukelti veiksnius. Tokiais atvejais vaikui reikalinga pagalba apdorojant tai, kas įvyko.
Gydymas ir terapija
Daugeliu atvejų pakanka ambulatorinio gydymo. Paprastai naudojamas multimodalinis požiūris. Pirmiausia vaikams ir tėvams turėtų būti suteikta informacija apie nerimo sutrikimas. Ši dalis terapija dar vadinamas psichoedukacija. Be to, gali būti atliekamos elgesio intervencijos, psichodinaminės psichoterapijos ir kūno psichoterapijos. Šeimos terapijos arba šeimos įtraukimas į terapija gali pagerinti gydymo rezultatus. Atskirais atvejais gydymas psichotropiniai vaistai gali prireikti. Ypač sunkiais atvejais ambulatorinis gydymas nėra pakankamas, todėl stacionaras ar dienos priežiūra terapija gali prireikti.
Perspektyva ir prognozė
Vaiko emocinių sutrikimų pasveikimo perspektyva yra susijusi su keliais įtakojančiais veiksniais. Pagrindiniai prognozuotojai yra vaiko asmenybė, gydymo laikas, įtaka aplinkai ir esamų sutrikimų progresavimas. Prognozė pablogėja, kai tik atsiranda daug psichikos sutrikimų, o socialinė aplinka tinkamai neatsako į esamus skundus. Tokiais atvejais yra rizika, kad skundai padidės, o taip pat pasireikš. Jei trūksta palaikymo, pasitikėjimo savimi ir supratimo, simptomai gali pablogėti arba pasireikšti lėtine eiga. Daugeliu atvejų nerimas yra emocinių sutrikimų priežastis. Tėvai ir teisėti globėjai taip pat gali išsamiai aptarti, kaip elgtis su baimėmis ir nesaugumu be terapinės pagalbos. Specializuotoje literatūroje ar įvairiose institucijose siūloma daug pagalbos pasiūlymų, kuriuos galima panaudoti. Su atitinkamomis reakcijomis ir treniruojantis kasdieniame gyvenime simptomus galima pagerinti. Emociniai svyravimai pasitaiko kiekvienam. Jei aplinkybės paaiškinamos vaikams ir į jų baimes žiūrima rimtai, simptomai dažnai palengvėja. Naudojant terapiją, daugeliu atvejų sutrikimai pagerėja greičiau. Terapeuto kompetencija leidžia kryptingai dirbti su sutrikimų priežastimis. Tėvai gauna išsamų išsilavinimą ir svarbių elgesio patarimų.
Prevencija
Kadangi tikslios vaikystės emocinių sutrikimų priežastys nėra žinomos, atskirų sutrikimų išvengti neįmanoma.
Požiūris
specialus priemonės šio sutrikimo paprastai nėra prieinamos. Šiuo atžvilgiu emociniai sutrikimai vaikystėje turėtų būti nustatyti kuo anksčiau ir gydomi gydytojo, kad būtų išvengta komplikacijų ar kitokių psichologinių sutrikimų ar Depresija vėliau suaugus. Labai svarbu, kad tėvai ankstyvoje stadijoje atpažintų emocinių sutrikimų simptomus vaikystėje ir konsultuotųsi su gydytoju. Šio sutrikimo gydymas visada priklauso nuo tikslaus pasireiškimo, jį paprastai lydi psichologas, o kai kuriais atvejais jis taip pat palaikomas vaistų pagalba. Tėvai turėtų užtikrinti, kad jų vaikai teisingai ir reguliariai vartotų vaistus, kad palengvintų simptomus. Dažnai įsijautę pokalbiai su vaikais taip pat reikalingi baimėms ir nusiskundimams palengvinti bei apriboti šiuos sutrikimus. Tačiau ar tai padės visiškai išgydyti, negalima visuotinai numatyti. Šiame procese gali būti naudinga ir visos šeimos parama. Vaiko gyvenimo trukmė paprastai nėra ribojama šio tipo sutrikimų.
Štai ką galite padaryti patys
Emociniai sutrikimai vaikystėje paprastai reikalauja profesionalios terapijos. Tai turėtų prasidėti anksti po diagnozės, kad vaikas turėtų kuo geresnes vystymosi galimybes. Atitinkamai parengti terapeutai, dirbantys pagal emocijų sutrikimus vaikystėje, gali kryptingai spręsti šią problemą ir dažnai palyginti greitai pasiekti gerų rezultatų, iš kurių naudinga ir vaiko socialinė aplinka. Nustačius sutrikimą, tėvams nepatartina kasdien veikti kaip vaiko terapeuto. Jei nėra psichologinės patirties, realiai to neįmanoma pasiekti, o atidėliojimas profesionalia terapija reiškia vaiko kančią. Kalbant apie savipagalbą, tėvai gali nedaug padaryti, kai diagnozuojamas vaikystės emocinis sutrikimas. Nepaisant to, jie turi galimybių palaikyti savo vaiką kasdieniame gyvenime ir lydėti jį per terapiją. Tai apima teigiamą terapijos požiūrį ir tėvų norą konstruktyviai dirbti su terapeutu. Taip pat vaikui naudinga turėti aiškiai suformuotą dienos režimą, kuris jam ar jai padeda orientuotis nepaisant sutrikimo, žinoti taisykles ir vadovautis jų laikymusi. Ypač emocinių sutrikimų turintys vaikai dažnai gali pasirodyti reiklūs ir alinantys savo aplinką. Šiems vaikams reikia dar ir dar kartą aiškiai įtikinti tėvų meilę, kad išsiugdytų gerą savivertę.
