Endokardito profilaktika – kam?
Daugeliu atvejų infekcinis endokarditas išsivysto, kai vidinę širdies gleivinę užpuolė ankstesnė liga. Tai gali būti, pavyzdžiui, esant įgimtam širdies ar širdies vožtuvo defektui, bet taip pat, jei, pavyzdžiui, aortos vožtuvas pasikeitė dėl arteriosklerozės (arterijų sukietėjimo) vyresniame amžiuje. Bet koks endokardo (širdies vidinio pamušalo), kuris taip pat sudaro širdies vožtuvus, defektas yra patogenų taikinys. Todėl po tam tikrų širdies operacijų taip pat yra endokardito rizika.
Todėl endokardito geriausiai galima išvengti, jei pagrindinės ligos yra gydomos arba operuojamos ankstyvoje stadijoje. Tuo pačiu metu reikia neleisti dideliems bakterijų kiekiams patekti į kraują, taigi ir širdį, arba bent jau kuo greičiau padaryti nepavojingą. Čia atsiranda endokardito profilaktika.
Didelės endokardito ar sunkios ligos eigos rizikos grupei pagal esamą būklę priskiriami šie pacientai, todėl jiems skiriama endokardito profilaktika:
- Pacientai su dirbtiniais širdies vožtuvais (mechaniniais arba pagamintais iš gyvūninės medžiagos)
- Pacientai, kurių širdies vožtuvai rekonstruoti dirbtine medžiaga (per pirmuosius šešis mėnesius po operacijos)
- Pacientai, turintys tam tikrų įgimtų širdies ydų („cianotiniai“ širdies defektai).
- Visos širdies ydos, gydomos protezais (per pirmuosius šešis mėnesius po operacijos, visą gyvenimą, jei išlieka dalis patologinių pokyčių, pvz., liekamasis šuntas ar vožtuvo silpnumas)
- Pacientams, kuriems buvo atlikta širdies persodinimo operacija ir atsiranda problemų dėl širdies vožtuvų (pagal Europos gaires, nuo 2009 m. šiuo atveju profilaktikos nebereikia atlikti, tačiau klinikinėje praktikoje kai kurie gydytojai saugumo sumetimais ją vis dar naudoja)
Endokardito profilaktika – štai kaip tai daroma
Ar gydytojas pradeda endokardito profilaktiką prieš operaciją ar procedūrą, priklauso nuo paciento, procedūros vietos ir nagrinėjamos procedūros. Endokardito profilaktika svarbi, jei, pavyzdžiui, operacijos metu dėl gleivinės pažeidimų (bakteremijos) bakterijos išplaunamos tiesiai į kraują. Nepaisant to, šiuo metu galiojančios rekomendacijos endokardito profilaktiką rekomenduoja tik labai retais atvejais.
Viena vertus, taip yra dėl to, kad jo nauda iki šiol nebuvo aiškiai įrodyta. Kita vertus, dažnas antibiotikų vartojimas skatina atsparių bakterijų atsiradimą. Kaip minėta aukščiau, Europos širdies draugijos (ESC) ekspertai dabar rekomenduoja endokardito profilaktiką tik didelės rizikos pacientams.
Priešingu atveju endokardito profilaktika taikoma tik tuo atveju, jei chirurginė ar tyrimo vieta yra užkrėsta. Tai apima įvairius tyrimus ar procedūras, kurių metu gali būti pažeista gleivinė, pavyzdžiui, virškinimo trakte, šlapimo ir lytinių takų, odos ar minkštųjų audinių (pvz., raumenų) atveju. Kita sritis – intervencijos į kvėpavimo takus, pavyzdžiui, tonzilektomijos ar plaučių endoskopijos.
Dabar yra bendra rekomendacija endokardito profilaktikai tik tam tikriems burnos ertmės gydymo būdams ir tik didelės rizikos pacientams!
Pacientas vartoja antibiotiką tablečių pavidalu, pavyzdžiui, amoksiciliną, 30–60 minučių prieš procedūrą. Esant infekcijoms, endokardito profilaktikai skirtas antibiotikas pritaikomas atitinkamam sukėlėjui, pavyzdžiui, ampicilinas arba vankomicinas, esant enterokokinei žarnyno infekcijai. Kai kuriais atvejais taip pat reikia vaisto, kurio negalima vartoti kaip tabletę; tokiu atveju gydytojas jį suleidžia infuzijos būdu.
Endokardito profilaktika namuose: burnos higienos faktorius
Net ir be medicininės intervencijos, laikina bakteriemija (bakterijos kraujyje) gali sukelti endokarditą. Pavyzdžiui, kramtant ar valant dantis, per smulkius burnos gleivinės pažeidimus bakterijos gali patekti į kraują.
