Trumpa apžvalga
- Simptomai: įvairaus sunkumo epilepsijos priepuoliai nuo vien „psichinio nebuvimo“ (nebuvimo) iki traukulių ir vėlesnių trūkčiojimų su sąmonės netekimu („grand mal“); galimi ir lokalizuoti (židininiai) priepuoliai
- Gydymas: dažniausiai vaistais (vaistais nuo epilepsijos); jei jie neturi pakankamo poveikio, prireikus atliekama operacija arba nervų sistemos stimuliacija elektriniu būdu (pvz., klajoklio nervo stimuliacija).
- Diagnostika: ligos istorija (anamnezė), idealiai palaikoma artimųjų/kompanionų; elektroencefalografija (EEG) ir vaizdo gavimo procedūros (MRT, KT), smegenų skysčio (CSF) punkcija ir, jei reikia, laboratoriniai tyrimai.
- Ligos eiga ir prognozė: skiriasi priklausomai nuo epilepsijos tipo ir pagrindinės ligos; maždaug pusei sergančiųjų tai lieka vienas epilepsijos priepuolis.
Kas yra epilepsija?
Epilepsijos priepuoliai būna įvairaus sunkumo. Poveikis yra atitinkamai įvairus. Pavyzdžiui, kai kurie sergantieji jaučia tik nedidelį atskirų raumenų trūkčiojimą ar dilgčiojimą. Kiti trumpai „išeina“ (nėra). Blogiausiu atveju yra nekontroliuojamas viso kūno priepuolis ir trumpalaikis sąmonės netekimas.
- Mažiausiai du epilepsijos priepuoliai pasireiškia didesniu nei 24 valandų intervalu. Paprastai šie priepuoliai atsiranda „iš niekur“ (neišprovokuoti priepuoliai). Retesnių epilepsijos formų atveju yra labai specifinių veiksnių, tokių kaip šviesos dirgikliai, garsai ar šiltas vanduo (refleksiniai priepuoliai).
- Yra vadinamasis epilepsijos sindromas, pavyzdžiui, Lennox-Gastaut sindromas (LGS). Epilepsijos sindromai diagnozuojami remiantis tam tikrais duomenimis, tokiais kaip priepuolio tipas, elektrinis smegenų aktyvumas (EEG), vaizdo gavimo rezultatai ir pradžios amžius.
Be to, kartais mėšlungis atsiranda esant stipriam kraujotakos sutrikimui, apsinuodijus (vaistais, sunkiaisiais metalais), esant uždegimams (pvz., meningitui), smegenų sukrėtimui ar sutrikus medžiagų apykaitai.
Dažnis
Apskritai rizika susirgti epilepsija per gyvenimą šiuo metu yra nuo trijų iki keturių procentų; ir tendencija kyla, nes didėja vyresnio amžiaus žmonių dalis tarp gyventojų.
Epilepsijos formos
Yra įvairių epilepsijos formų ir pasireiškimų. Tačiau literatūroje klasifikacijos skiriasi. Dažniausiai naudojama (apytikslė) klasifikacija yra tokia:
- Židininės epilepsijos ir epilepsijos sindromai: čia priepuoliai apsiriboja ribota smegenų sritimi. Priepuolio simptomai priklauso nuo jo funkcijos. Pavyzdžiui, galimi rankos trūkčiojimas (motorinis priepuolis) arba regos pokyčiai (regos traukuliai). Be to, kai kurie priepuoliai prasideda židiniškai, bet vėliau išplinta į visas smegenis. Taigi jie išsivysto į generalizuotą priepuolį.
Epilepsija: kokie simptomai?
Tikslūs epilepsijos simptomai priklauso nuo ligos formos ir epilepsijos priepuolių sunkumo. Pavyzdžiui, lengviausias generalizuoto priepuolio variantas susideda iš trumpalaikio psichikos nebuvimo (nebuvimo): paveiktas asmuo trumpam „išeina“.
Kita sunki epilepsijos forma yra vadinamoji „status epilepticus“: tai epilepsijos priepuolis, trunkantis ilgiau nei penkias minutes. Kartais taip pat yra keletas priepuolių, kurie greitai iš eilės ištinka, pacientui neatgaunant sąmonės.
Tokios situacijos yra neatidėliotinos situacijos, kai reikia kuo greičiau kreiptis į gydytoją!
Kokie vaistai vartojami nuo epilepsijos?
Terapija ne visada reikalinga
Jei kam nors buvo tik vienas epilepsijos priepuolis, paprastai kol kas galima palaukti gydymo. Kai kuriais atvejais pakanka, kad nukentėjusieji išvengtų žinomų veiksnių (pvz., garsios muzikos, mirksinčių šviesų, kompiuterinių žaidimų) ir vadovautųsi sveiku gyvenimo būdu. Tai, be kita ko, apima reguliarų gyvenimo būdą, reguliarų ir pakankamą miegą bei alkoholio susilaikymą.
Struktūrinės ar metabolinės epilepsijos atveju gydytojas pirmiausia gydo pagrindinę ligą (meningitą, diabetą, kepenų ligas ir kt.). Čia taip pat patartina vengti visų veiksnių, skatinančių epilepsijos priepuolį.
Apskritai medicinos specialistai pataria epilepsiją gydyti vėliausiai po antrojo priepuolio.
Tai darydamas jis atsižvelgia ir į paciento norą laikytis gydytojo rekomendacijų (terapijos laikymasis). Mažai prasmės skirti vaistus, jei pacientas jų nevartoja (reguliariai).
Narkotikų gydymas
Įvairios veikliosios medžiagos naudojamos kaip vaistai nuo epilepsijos, pavyzdžiui, levetiracetamas arba valproinė rūgštis. Gydytojas kiekvienam pacientui pasveria, kuri veiklioji medžiaga konkrečiu atveju geriausiai veikia. Priepuolio tipas arba epilepsijos forma vaidina svarbų vaidmenį. Be to, pasirinkdamas vaistą nuo epilepsijos ir jo dozę, gydytojas atsižvelgia į galimą šalutinį poveikį.
Paprastai gydytojas epilepsijai gydyti skiria tik vieną antiepilepsinį vaistą (monoterapiją). Jei šis vaistas neduoda norimo poveikio arba sukelia stiprų šalutinį poveikį, dažniausiai verta pasikonsultavus su gydytoju pabandyti pereiti prie kito preparato. Kartais geriausias individualus vaistas nuo epilepsijos randamas tik po trečio ar ketvirto bandymo.
Epilepsijos vaistai dažnai vartojami tablečių, kapsulių ar sulčių pavidalu. Kai kurie taip pat gali būti skiriami injekcijų, infuzijų ar žvakučių pavidalu.
Vaistai nuo epilepsijos patikimai padeda tik tada, kai jie vartojami reguliariai. Todėl labai svarbu atidžiai laikytis gydytojo nurodymų!
Kiek laiko reikia vartoti vaistus nuo epilepsijos?
Kai kuriems pacientams epilepsijos priepuoliai atsinaujina (kartais tik po mėnesių ar metų). Tada nėra galimybės vėl vartoti vaistus nuo epilepsijos. Nutraukus vaistų nuo epilepsijos vartojimą, kiti pacientai lieka be priepuolių. Pavyzdžiui, jei priepuolių priežastis (pvz., meningitas) per tą laiką užgijo.
Niekada nenutraukite vaistų nuo epilepsijos vartojimo patys – tai gali turėti gyvybei pavojingų pasekmių!
Chirurgija (epilepsijos chirurgija)
Kai kuriems pacientams epilepsijos negalima tinkamai gydyti vaistais. Jei priepuoliai visada kyla iš riboto smegenų regiono (židininiai traukuliai), kartais įmanoma šią smegenų dalį pašalinti chirurginiu būdu (rezekcija, rezekcinė chirurgija). Daugeliu atvejų tai užkerta kelią epilepsijos priepuoliams ateityje.
Rezekcinė smegenų chirurgija pirmiausia naudojama tada, kai epilepsijos priepuoliai prasideda laikinojoje smegenų skiltyje.
Kalosotomijos metu chirurgas perpjauna visą arba dalį vadinamojo strypo (corpus callosum) smegenyse. Tai yra jungiamoji dalis tarp dešiniojo ir kairiojo smegenų pusrutulių. Ši procedūra gali žymiai sumažinti kritimų skaičių. Tačiau yra kognityvinių sutrikimų, kaip šalutinio poveikio, rizika. Dėl šios priežasties gydytojai ir pacientai iš anksto atidžiai pasveria callosotomijos naudą ir riziką.
Stimuliavimo procedūra
Epilepsijai gydyti taikomos įvairios procedūros. Labiausiai paplitusi yra klajoklio nervo stimuliacija (VNS), kurios metu chirurgas implantuoja nedidelį baterijomis maitinamą prietaisą po paciento kairiojo raktikaulio oda. Tai savotiškas širdies stimuliatorius, kuris kabeliu, kuris taip pat eina po oda, yra prijungtas prie kairiojo kaklo nervo.
Esant impulsams, kai kurie pacientai jaučia užkimimą, kosulį ar diskomforto pojūtį ("zvimbimą kūne"). Kai kuriais atvejais klajoklio nervo stimuliacija taip pat turi teigiamą poveikį tuo pačiu metu depresijai.
Gilioji smegenų stimuliacija atliekama tik specializuotuose centruose. Iki šiol jis nebuvo plačiai naudojamas kaip epilepsijos gydymo metodas. Parkinsono liga sergantiems pacientams procedūra taikoma daug dažniau.
Epilepsinės būklės gydymas
Susirgus epilepsija, svarbu nedelsiant kviesti greitąją pagalbą – gresia pavojus gyvybei!
Atvykęs greitosios pagalbos gydytojas taip pat prireikus sušvirkščia raminamąjį vaistą į veną. Tada jis greitai nuveža pacientą į ligoninę. Ten gydymas tęsiamas.
Jei po 30–60 minučių epilepsinė būklė vis tiek nesibaigia, daugeliui pacientų taikoma anestezija ir jie yra dirbtinai vėdinami.
Epilepsijos priepuolis
Po epilepsijos priepuolio labai dažnai seka vėlesnė fazė: nors smegenų ląstelės nebenormaliai išsikrauna, anomalijos vis tiek gali išlikti iki kelių valandų. Tai apima, pavyzdžiui, dėmesio sutrikimą, kalbos sutrikimus, atminties sutrikimus ar agresyvias būsenas.
Tačiau kartais žmonės visiškai pasveiksta po epilepsijos priepuolio jau po kelių minučių.
Pirmoji pagalba
Epilepsijos priepuolis pašaliniams žmonėms dažnai atrodo trikdantis. Tačiau daugeliu atvejų tai nėra pavojinga ir baigiasi savaime per kelias minutes. Jei esate epilepsijos priepuolio liudininkas, norint padėti pacientui, naudinga laikytis šių taisyklių:
- Būk ramus.
- Nepalikite nukentėjusiojo vieno, nuraminkite jį!
- Apsaugokite pacientą nuo sužeidimų!
- Nelaikykite paciento!
Vaikų epilepsija
Epilepsija labai dažnai pasireiškia vaikystėje ar paauglystėje. Šioje amžiaus grupėje tai viena iš labiausiai paplitusių centrinės nervų sistemos ligų. Išsivysčiusiose šalyse, tokiose kaip Vokietija, Austrija ir Šveicarija, kasmet epilepsija suserga maždaug 50 iš 100,000 XNUMX vaikų.
Apskritai, vaikų epilepsija daugeliu atvejų yra lengvai išgydoma. Daugelio tėvų susirūpinimas, kad epilepsija sutrikdys jų vaiko vystymąsi, dažniausiai yra nepagrįstas.
Visą svarbią informaciją šia tema galite perskaityti straipsnyje Vaikų epilepsija.
Epilepsija: priežastys ir rizikos veiksniai
Kartais iš viso nėra paaiškinimo, kodėl pacientą ištinka epilepsijos priepuoliai. Priežasties požymių, pavyzdžiui, patologinių pakitimų smegenyse ar medžiagų apykaitos sutrikimų, nėra. Tai gydytojai vadina idiopatine epilepsija.
Nepaisant to, dažniausiai tai nėra paveldima. Tėvai dažniausiai tik perduoda polinkį į traukulius savo vaikams. Liga išsivysto tik tada, kai pridedami išoriniai veiksniai (pvz., miego trūkumas ar hormoniniai pokyčiai).
Tai apima, pavyzdžiui, epilepsijos priepuolius, atsirandančius dėl įgimtų smegenų apsigimimų arba smegenų pažeidimo, įgyto gimus. Kitos galimos epilepsijos priežastys yra galvos smegenų trauma, smegenų augliai, insultas, smegenų uždegimas (encefalitas) arba smegenų dangalų uždegimas (meningitas) ir medžiagų apykaitos sutrikimai (diabetas, skydliaukės sutrikimai ir kt.).
Tyrimai ir diagnozė
Pirmą kartą pajutus epilepsijos priepuolį, patartina kreiptis į gydytoją. Tada jis arba ji ištirs, ar tai iš tikrųjų yra epilepsija, ar priepuolis turi kitų priežasčių. Pirmiausia pirmiausia kreipiamasi į šeimos gydytoją. Jei reikia, jis nukreips pacientą pas nervų sutrikimų specialistą (neurologą).
Pirminė konsultacija
Kartais yra nuotraukos ar vaizdo įrašai apie epilepsijos priepuolį. Jie dažnai yra labai naudingi gydytojui, ypač jei jie nukreipti į paciento veidą. Taip yra todėl, kad akių išvaizda suteikia svarbių užuominų apie priepuolio simptomus ir padeda atskirti epilepsijos priepuolį nuo kitų priepuolių.
Egzaminai
Po pokalbio atliekama fizinė apžiūra. Gydytojas taip pat tikrina nervų sistemos būklę, taikydamas įvairius tyrimus ir tyrimus (neurologinį tyrimą). Tai apima smegenų bangų matavimą (elektroencefalografiją, EEG): kartais epilepsija gali būti aptikta pagal tipinius EEG kreivės pokyčius. Tačiau EEG kartais taip pat nepastebima sergant epilepsija.
Be MRT, kartais gaunama kompiuterinė kaukolės tomograma (CCT). Ypač ūminėje fazėje (netrukus po priepuolio) kompiuterinė tomografija yra naudinga, pavyzdžiui, aptikti smegenų kraujavimą kaip priepuolio sukėlėją.
Be to, gydytojas smulkia tuščiavidure adata gali paimti smegenų skysčio (CSF arba juosmens punkcija) mėginį iš stuburo kanalo. Laboratorijoje atliekama analizė padeda, pavyzdžiui, aptikti arba pašalinti smegenų ar smegenų dangalų uždegimą (encefalitą, meningitą) arba smegenų auglį.
Atskirais atvejais būtina atlikti papildomus tyrimus, pavyzdžiui, siekiant atmesti kitų tipų priepuolius arba išaiškinti įtarimą dėl tam tikrų pagrindinių ligų.
Žmonėms, kurių epilepsiją sukelia pagrindinė būklė, pvz., smegenų liga, ypač gresia pavojus: tolesnių priepuolių rizika jiems yra maždaug dvigubai didesnė nei tiems, kurie serga epilepsija dėl genetinės polinkio arba neturi žinomos priežasties.
Venkite priepuolių
Kartais epilepsijos priepuolius išprovokuoja tam tikri trigeriai. Tada patartina jų vengti. Tačiau tai įmanoma tik tada, kai yra žinomi veiksniai. Priepuolių kalendorius padeda: pacientas pažymi kiekvieno priepuolio dieną, laiką ir tipą kartu su vartojamais vaistais.
Gyvenimas su epilepsija
Jei gydant epilepsija gerai kontroliuojama, dažniausiai sergantieji gali gyventi normaliai. Tačiau jie turėtų imtis tam tikrų atsargumo priemonių, kad išvengtų pavojingų situacijų:
- Nenaudokite elektrinių peilių ar pjovimo staklių.
- Susilaikykite nuo maudymosi ir geriau nusiprauskite po dušu. Niekada neikite maudytis be palydos. Mirtis nuo skendimo tarp sergančiųjų epilepsija yra maždaug 20 kartų dažnesnė nei tarp kitų gyventojų!
- Pasirinkite žemą lovą (rizika nukristi).
- Apsaugokite aštrius namo kraštus.
- Laikykitės saugaus atstumo nuo kelių ir vandens telkinių.
- Neužsirakinkite. Vietoje to naudokite ženklą „užimtas“ ant tualeto.
- Nerūkykite lovoje!
Epilepsija, kuri sėda prie vairo, nors ir nėra tinkama vairuoti, kelia pavojų sau ir kitiems! Jie taip pat rizikuoja savo draudimo apsauga.
Dauguma profesijų ir sporto šakų paprastai taip pat galimos epileptikams, ypač jei dėl gydymo epilepsijos priepuoliai nebepasireiškia. Atskirais atvejais gydytojas patars, ar geriau vengti tam tikros veiklos ar sporto. Jis taip pat gali rekomenduoti specialių atsargumo priemonių.
Kai kurie vaistai nuo epilepsijos susilpnina kontraceptinių tablečių poveikį. Ir atvirkščiai, tabletės gali pabloginti kai kurių vaistų nuo epilepsijos veiksmingumą. Merginoms ir moterims, sergančioms epilepsija, patartina aptarti tokį bendravimą su gydytoju. Jis ar ji gali rekomenduoti kitokią kontracepciją.
Didesnėmis dozėmis vartojami vaistai nuo epilepsijos gali sutrikdyti vaiko vystymąsi arba sukelti apsigimimų (iki dvyliktos nėštumo savaitės). Be to, ši rizika yra didesnė taikant kombinuotą gydymą (keliais vaistais nuo epilepsijos), nei taikant monoterapiją (gydant vienu vaistu nuo epilepsijos).
