Šiame pasaulyje nėra jokio tikrumo, išskyrus tai, kad visi kažkada turi mirti. Nepaisant to, mirtis yra vienas paskutinių tabu šiuolaikinėje Vakarų kultūroje. Šiandien daugumai žmonių tai ateina ne staiga ir netikėtai, o lėtai. Taip yra dėl medicininės diagnostikos ir gydymo pažangos. Tai paprastai suteikia nukentėjusiesiems galimybę susitaikyti su gyvenimu ir mirtimi, susitvarkyti su nebaigtais reikalais ir atsisveikinti.
Psichologinio mirimo procesas – fazės
Mirties tyrinėtoja Elisabeth Kübler-Ross suskirstė psichologinio mirties procesą į penkias fazes. Tačiau tai nelaikoma viena po kitos einančiomis stadijomis – mirštantis žmogus gali kelis kartus perjungti atskiras stadijas.
- Neigimas: sergantis žmogus nenori susitaikyti su tuo, kad jam liko neilgai gyventi. Jis represuoja žinias, neigia jas, galbūt tiki, kad įvyko sumaištis, vis dar tikisi, kad bus išgelbėtas.
- Pyktis: sergantis žmogus maištauja prieš savo likimą, jaučia pyktį ant Dievo, ant gydytojų, ant visų, kuriems leidžiama toliau gyventi. Tai gali pasireikšti ir agresija artimiesiems.
- Derybos: Sergantis žmogus bando derėtis su likimu, duoda pažadus, jei jam bus leista dar kurį laiką gyventi.
- Priėmimas: geriausiu atveju paveiktas asmuo susitaiko su savo likimu ir susitaiko su juo.
Fizinis žūties procesas – ženklai
Prieš mirtį žmonės pasikeičia ir fiziškai. Procesą taip pat galima suskirstyti į kelis etapus:
- Reabilitacijos fazė: nors liga progresuoja, pacientas gali pasveikti po ūmių simptomų ir vis tiek gali gyventi savarankiškai. Ši fazė apima paskutinius mėnesius, retai – metus iki mirties.
- Galutinė fazė: pacientas yra prikaustytas prie lovos ir tampa vis silpnesnis. Simptomai didėja. Ši fazė gali prasidėti savaites ar mėnesius iki mirties.
- Galutinė fazė: Ši fazė apibūdina tikrąjį mirimo procesą. Kūno funkcijos pamažu nutrūksta, o mirštančiojo sąmonė pasisuka į vidų. Mirtis įvyksta per kelias valandas ar daugiausia dienų.
Mirties fazė
Ką gali padaryti artimieji
Dauguma žmonių nenori mirti vieni. Todėl artimieji gali padaryti vieną dalyką visų pirma: būti šalia. Tačiau kai kurie žmonės lengviau atsiriboja nuo gyvenimo, kai yra vieni. Jei jūsų mylimasis miršta, kai jūsų nėra kambaryje, nereikia kaltinti savęs. Galima manyti, kad taip jiems buvo lengviau.
Paskutinėmis valandomis nemėginkite mirštančiojo ištraukti iš vidinės pozos, bet susitaikykite su jo pasitraukimu. Supraskite, kad tai nereiškia, kad mirštantis žmogus nebesuvokia savo aplinkos. Elkitės su jais meiliai ir pagarbiai, ypač šiame etape. Net jei jūsų sielvartas didelis – pabandykite paleisti savo pusę ir suteikite mirštančiam žmogui jausmą, kad jam yra gerai.
Taip pat yra dalykų, kuriuos galite padaryti, kad paciento paskutinės valandos būtų lengvesnės. Daugeliui mirštančiųjų sunku kvėpuoti. Šiek tiek pakėlus viršutinę kūno dalį ir į patalpą patekus gryno oro, kvėpuoti gali būti lengviau. Klauskite slaugos personalo patarimo šiuo klausimu.
Švelnus prisilietimas gali suteikti mirštančiajam ramybę, saugumą ir gerovę. Tačiau išlikite jautrūs. Kartais net glostymas gali būti per daug ir nemalonus. Rami muzika ir malonūs kvapai taip pat gali pasiekti mirštantįjį ir padaryti jam gero.
Mirties procesas – neišvengiamos mirties požymiai
Palaipsniui organai nustoja veikti. Tai lydi daugybė būdingų simptomų. Svarbu, kad artimieji tai žinotų, kad galėtų priimti juos kaip natūralaus mirties proceso dalį. Paklauskite medicinos personalo ar gydytojų apie įvairius mirties proceso etapus, kad jie prarastų išgąstį.
Kvėpavimas: Kvėpavimas keičiasi mirštant, tampa paviršutiniškas ir netaisyklingesnis. Kai kurie mirštantys žmonės kenčia nuo dusulio ir jiems išsivysto vadinamasis dusulys. Prieš pat mirtį labai paplitę vadinamieji „terminaliniai rales“. Taip nutinka todėl, kad mirštantis žmogus nebegali nuryti arba kosėti, o gleivės kaupiasi kvėpavimo takuose. Artimiesiems tai sunku ištverti. Tačiau, nebent pacientas kenčia nuo stipraus dusulio, našta jiems yra mažesnė, nei atrodo iš išorės.
Smegenys ir nervų sistema: Smegenų funkcijos taip pat vis labiau blogėja, kai mes mirštame. Suvokimas pablogėja ir sąmonė aptemsta. Taip pat sutrinka autonominė nervų sistema. Tai gali pasireikšti vėmimu, žarnyno nepraeinamumu ar šlapimo nelaikymu.
Neramumas: kai kuriuos pacientus paskutinėmis savo gyvenimo valandomis paveikia nerimastingumas. Jie judina kojas pirmyn ir atgal, peša patalynę. Šį neramumą galima numalšinti vaistais.
Rankos ir kojos: pacientui mirus, kraujas vis dažniau pasitraukia iš galūnių. Todėl rankos ir kojos nušąla ir tampa melsvos spalvos. Kartais jis kaupiasi pėdų ir blauzdų odoje ir susidaro tamsios dėmės.
Virškinimo traktas, inkstai, kepenys: šių organų funkcija palaipsniui mažėja iki nulio, kai kūnas miršta. Atsiradęs organizmo apsinuodijimas medžiagų apykaitos produktais gali sukelti mieguistumą ir sąmonės drumstumą, taip pat niežulį, pykinimą ir vandens susilaikymą.
Širdis: širdies plakimas sulėtėja mirštant ir tampa nereguliarus, sumažėja kraujospūdis. Jei širdis pagaliau sustoja, kūno ląstelės nebebus aprūpinamos deguonimi. Po kelių minučių smegenų ląstelės miršta – žmogus negyvas.
