Skaidrių diagnostika
ŽIV tyrimas atliekamas dviejų pakopų schemoje - pirmiausia atliekamas atrankos testas, kurį patvirtina patvirtinamasis testas. Atrankinis testas yra imunologinė procedūra - vadinamasis ELISA testas. Specifinis antikūnai gali surišti viruso apvalkalo antigeną.
Šį jungimąsi galima išmatuoti fermentiškai arba fluorescenciškai. Jei ELISA testas yra teigiamas, patvirtinimui atliekamas Western Blot testas. Šio testo atlikimas yra šiek tiek sudėtingesnis.
Šiek tiek ŽIV baltymai yra perkeliami į specialią membraną. Tada kraujas paciento pridedama - jei antikūnai prieš ŽIV yra, jie jungiasi su baltymai membranos. Be to, Western blot taip pat leidžia atskirti ŽIV 1 ir ŽIV 2.
Teigiamas ELISA ir Western blot testas leidžia diagnozuoti ŽIV infekciją. Jei ELISA testas turėtų būti teigiamas, tačiau to negalima patvirtinti atlikus Western blot procedūrą, atliekamas PGR. PGR (polimerazės grandininė reakcija) sustiprina RNR virusai ir gali labai tiksliai nustatyti, ar yra ŽIV infekcija ir kokia yra virusų koncentracija.
Tačiau kadangi ši procedūra yra labai brangi, ji naudojama tik klaidingiems klausimams. Norint nustatyti ŽIV infekciją, reikia daugiau nei vienos ŽIV testas visada turėtų būti vykdoma. Paprastai šiam tikslui naudojama ELISA ir Western blot procedūra.
Jie gali labai greitai nustatyti ŽIV infekciją. Tačiau yra diagnostinė spraga - pirmosiomis infekcijos savaitėmis organizmas dar nepagamino antikūnai nuo ŽIV viruso. Tačiau be šių antikūnų testas yra neigiamas.
Dėl šios priežasties, jei yra rimtų įtarimų dėl ŽIV infekcijos, testą reikia pakartoti po kelių savaičių. Vėliausiai po 12 savaičių infekcija pasirodo teigiama, todėl reikia pasikartoti per šį laikotarpį. Jei rezultatai neaiškūs, be ELISA ir Western blot procedūros galima atlikti PGR.
Tai labai tikslus aptikimo metodas, galintis suteikti patikimą rezultatą. Spartųjį bandymą taip pat gali atlikti ir nespecialistai namuose. Kaip ir kiti metodai, testas nustato antikūnus prieš ŽIV. Tačiau reikia pažymėti, kad ŽIV infekciją galima atmesti tik praėjus 12 savaičių po poveikio, nes organizmui reikia laiko antikūnams gaminti.
Norėdami atlikti testą, kraujas pirmiausia reikia nupiešti. Tai galima paimti iš piršto galiukas ar ausies kaušelis. Tada kraujas atliekamas greitasis bandymas ir laukiama apie 15 - 30 minučių.
Jei šis testas teigiamas, turėtumėte kreiptis į gydytoją, kuris turėtų atlikti kitą ŽIV testas rezultatui patvirtinti. Jei rezultatas yra neigiamas, rekomenduojama pakartoti testą po kelių savaičių, kad būtumėte tikri. Jei kyla kokių nors abejonių, taip pat patartina kreiptis į gydytoją.
ŽIV infekcija vis dar neišgydoma. Tačiau tai nėra tiesioginė mirties bausmė. Nuolat tobulėjantys vaistai žymiai palaiko ir gerina gyvenimo kokybę.
Tai apibendrinta antiretrovirusinės terapijos terminu, ty gydymu, kuris yra specialiai nukreiptas prieš specifinį šio tipo viruso elgesį. Dabar yra visa eilė skirtingų agentų, kurie atakuoja skirtingais viruso gyvavimo ciklo momentais. Pavyzdžiui, virusai į T ląstelę gali būti slopinamas.
Paprastai derinami bent trys skirtingi agentai. Tai vadinama labai aktyvia antiretrovirusine terapija (HAART). Naudojant šią terapijos formą, įprasta gyvenimo trukmė dabar įmanoma, jei gydymas pradedamas pakankamai anksti.
Tačiau labai veiksmingi vaistai sukelia daug šalutinių poveikių. Priklausomai nuo veikliosios medžiagos, pavyzdžiui, gali sutrikti medžiagų apykaita, nervai ar kraujo susidarymas. Kadangi vaistai turi būti vartojami visam laikui, svarbu įvertinti šalutinį poveikį ir jų veiksmingumą, kad būtų galima rasti geriausią individualią terapiją.
Veiksmingumas reguliariai tikrinamas. Vėlgi, T ląstelių skaičius, bet ir jų kiekis virusai kraujyje vaidina svarbų vaidmenį. ŽIV infekcija visada turėtų būti gydoma, kitaip - imuninė sistema yra sunaikintas.
Yra daugybė skirtingų vaistų, kurie slopina viruso replikaciją ir daro teigiamą įtaką ligos eigai. ŽIV terapijoje yra penkios svarbios medžiagų klasės: nukleozidų atvirkštinės transkriptazės inhibitoriai (pvz., Lamivudinas, abakaviras, emtricitabinas); nukleotidiniai atvirkštinės transkriptazės inhibitoriai (pvz.,
Tenefoviras) Nukleozidiniai atvirkštinės transkriptazės inhibitoriai (pvz., Proteazės inhibitoriai (pvz., Darunaviras, atazaniras, lopinaviras)) Integrazės inhibitoriai (pvz., Raltegraviras, elvitegraviras, dolutegraviras) Siekiant optimalios terapinės sėkmės, derinamos skirtingos medžiagų klasės.
Dažni deriniai yra 2 nukleozidų arba nukleotidų atvirkštinės transkriptazės inhibitorių ir 1 integrazės inhibitorių vartojimas. Kita alternatyva yra 2 nukleozidinių arba nukleotidinių atvirkštinės transkriptazės inhibitorių ir nenukleozidinių atvirkštinės transkriptazės inhibitorių derinys. Be to, galima vartoti 2 nukleozidinius arba nukleotidinius atvirkštinės transkriptazės inhibitorius ir 1 proteazės inhibitorių.
Kai kuriuos iš šių preparatų galima įsigyti fiksuotais deriniais, kad pacientui nereikėtų gerti daug skirtingų tablečių ir neprarastų, kas vyksta. Terapija gali būti keičiama individualiai, ji taip pat gali būti keičiama gydymo metu. Pacientui svarbu jį vartoti reguliariai, nes dėl nenuoseklaus vartojimo gali išsivystyti atsparumas.
Tai reiškia, kad virusai sukuria mechanizmą ir vaistai nebegali būti veiksmingi. Tai gali labai nepalankiai paveikti paciento ligos eigą. Be to, ŽIV terapija turi būti tęsiama visą paciento gyvenimą.
Laimei, ŽIV pacientų gyvenimo trukmė yra normali tinkamai gydant.
- Nukleozidų atvirkštinės transkriptazės inhibitoriai (pvz., Lamivudinas, abakaviras, emtricitabinas)
- Nukleotidiniai atvirkštinės transkriptazės inhibitoriai (pvz
Tenefoviras)
- Ne nukleozidų atvirkštinės transkriptazės inhibitoriai (pvz., Efavirenzas, nevirapinas, etravirinas)
- Proteazių inhibitoriai (pvz., Darunaviras, atazaniras, lopinaviras)
- Integrazės inhibitoriai (pvz., Raltegraviras, Elvitegraviras, Dolutegraviras)
Visi šios serijos straipsniai:
