Kur nori mirti pagyvenęs ar nepagydomai sergantis žmogus? Priklausomai nuo privačios ir medicininės situacijos, galimos įvairios vietos: namuose, hospise, senelių ar slaugos namuose ar ligoninėje. Kiekviena vieta turi savo ypatumus, susijusius su jus supančiais žmonėmis, taisyklėmis ir, žinoma, išlaidomis. Skiriasi atmosfera, galimybė įtraukti artimuosius ir, galiausiai, tai, kaip elgiamasi su mirštančiu asmeniu.
Stacionarinė ligoninė
Visų pirma: kas yra hospisas? Stacionarinė ligoninė yra nepriklausoma įstaiga tiek struktūriškai, tiek organizaciškai, tiek ekonomiškai. Kiekviena ligoninė turi savo apmokytus darbuotojus ir savo koncepciją. Tačiau visada siekiama kiekvienam pacientui gyvenimo pabaigoje suteikti kuo geresnę psichologinę, (paliatyviąją) slaugą ir (paliatyviąją) medicininę pagalbą harmoningoje aplinkoje.
Šią slaugą hospise teikia apmokytas visą darbo dieną dirbantis savanoris slaugos personalas. Medicininę pagalbą teikia gydytojai, turintys paliatyviosios medicinos patirties. Socialiniai darbuotojai, psichologai ir kapelionai rūpinasi pacientų ir artimųjų psichologiniais ir sielovadiniais poreikiais – dažnai savanoriškais pagrindais.
Be suaugusiųjų hospisų, kai kuriose šalyse (pvz., Vokietijoje ir Austrijoje) veikia ir vaikų hospisai. Tačiau kadangi siūlomų paslaugų spektras dažniausiai vos patenkina paklausą, daug kur besidomintiems pacientams ir artimiesiems tenka laukti laukimo laiko.
Miršta namuose
Daugelis paliatyvių pacientų nori mirti namuose pažįstamoje aplinkoje. Dažnai tai gali padaryti ambulatorinės / mobiliosios paslaugos.
Pavyzdžiui, Vokietijoje teikiamos ambulatorinės slaugos ir ligoninių slaugos paslaugos, o sudėtingesnėse situacijose esantiems pacientams – paliatyvios priežiūros komandos (PCT). Atitinkamos slaugos struktūros Austrijoje apima mobilias slaugos ir priežiūros paslaugas, mobilias paliatyviosios pagalbos komandas ir hospiso komandas. Šveicarijoje išorinės ligoninės priežiūros paslaugos ir mobiliosios paliatyviosios pagalbos paslaugos gali padėti sunkiai sergantiems ar mirštantiems pacientams paskutinį savo gyvenimo etapą praleisti savo namuose.
Besibaigiantys slaugytojai taip pat turi atviras ausis paciento artimiesiems – net ir po mirties, pavyzdžiui, kai reikia gedėti ar organizuoti laidotuves. Hospiso paslaugos / hospiso komandos taip pat yra artimiesiems.
Daugiau apie įvairias paliatyviųjų pacientų priežiūros struktūras galite perskaityti čia.
Miršta globos namuose
Bendrai teigti apie hospiso priežiūros kompetenciją ir kokybę senelių ir slaugos namuose negalima. Taip yra todėl, kad kiekvieni namai turi skirtingą koncepciją, skirtingą filosofiją, taip pat skirtingus personalo ir erdvinius pajėgumus.
Tačiau daugelyje namų darbuotojų skaičius mažas – ligoniams per mažai darbuotojų. Taip dažnai lieka per mažai laiko patenkinti mirštančio žmogaus reikalavimus ir poreikius. Taip pat artimieji paprastai yra mažiau įsitraukiami ir palaikomi nei slaugos namuose, paliatyviosios slaugos palatoje ligoninėje arba per ambulatorines (mobilias) hospiso paslaugas ar hospiso komandas.
Tačiau ambulatorinės / mobiliosios hospiso tarnybos arba slaugos ligoninių komandos taip pat gali lydėti pacientus slaugos namuose paskutiniame jų gyvenimo etape, jei pageidaujama, kaip ir savanoriai gyvenimo pabaigos kompanionai.
Miršta ligoninėje
Joje dirba gydytojai ir slaugos darbuotojai, apmokyti paliatyviosios medicinos srityje – jiems padeda kitų profesinių grupių atstovai, pavyzdžiui, psichologai ir socialiniai darbuotojai. Kapelionai ir savanoriai taip pat dalyvauja slaugant sunkiai sergančius ir mirštančius pacientus. Jie turėtų gauti visapusišką priežiūrą visose srityse – medicinos, slaugos ir psichosocialinės – pagal jų poreikius.
Žinojimas, kad jiems bet kuriuo metu gali būti suteikta tinkama priežiūra, daugeliui pacientų išnyksta skausmo, dusulio ar kitų nepakeliamų simptomų baimė, o paskutinės dienos tampa lengvesnės. Artimiesiems taip pat naudinga visą parą teikiama profesionali priežiūra: jie gali atsisakyti atsakomybės ir karts nuo karto pasitraukti, kad pasikrautų energijos sau ir mirštančiam žmogui.
Vis dėlto ligoninė išlieka ligonine: aplinka nepažįstama, personalas dažniau keičiasi, tarp gydytojų ir slaugytojų įsivyrauja tam tikra rutina, sunku užtikrinti pakankamą privatumą.
