Be grynos vaistų gamybos, galenikos mokslininkų kompetencijai priklauso ir kitos užduotys: šie mokslininkai taip pat rūpinasi preparato veiksmingumu, toksiškumu, toleravimu ir saugumu. Viena vertus, tai daroma atliekant vaistų testus prieš patvirtinant vaistą I, II ir III tyrimo fazėse. Kita vertus, vaisto vartojimas po jo patvirtinimo taip pat stebimas, atsižvelgiant į poveikį ir šalutinį poveikį. Daugiau apie šį vaisto testavimą ir stebėjimą galite perskaityti straipsnyje Vaistų patvirtinimas.
Galenika – apibrėžimas: Galenika yra vaistų ruošimo ir formavimo iš veikliųjų ingredientų ir pagalbinių medžiagų mokslas, įskaitant jų technologinį tyrimą.
Ieškokite tinkamos „pakuotės
Galenics rūpinasi veikliosios medžiagos įdėjimu į tinkamą „pakuotę“ (dozavimo formą) su tinkamomis pagalbinėmis medžiagomis (žr. toliau). Tai gali būti, pavyzdžiui, tabletės, dengtos tabletės, kapsulės, milteliai, tirpalai arba veikliųjų medžiagų pleistrai.
Galeninė pakuotė, ty dozavimo forma, nustato, kokia forma yra skiriama (taikoma) veiklioji medžiaga. Įprastos narkotikų vartojimo formos yra, pavyzdžiui:
- oralinis (peroralinis): per burną (nurijus, pvz., tabletę, vaistų sultis)
- po liežuviu: po liežuviu (pvz., tabletė, kuri vėliau ištirpsta po liežuviu)
- tiesioji žarna: į tiesiąją žarną (pvz., žvakutės)
- per nosį: per nosį (pvz., nosies purškalas)
- ant odos: tepamas ant odos (pvz., tepalas, kremas)
- po oda: po oda (injekcija)
- transderminis: per odą patenka į kraują (pvz., veikliosios medžiagos pleistras)
- į raumenis: į raumenis (injekcija)
- į veną: į veną (injekcija arba infuzija)
- plaučių: į gilesnius kvėpavimo takus (pvz., įkvėpus)
Vartojant per burną (pvz., per burną, po liežuviu) arba į tiesiąją žarną, veiklioji medžiaga patenka į virškinimo traktą ir ten absorbuojama. Dėl šios priežasties čia bendrai vadiname enteralinio vartojimo būdus (enteralinis = veikiantis žarnyną arba žarnyną).
Vartojimo būdas yra parenterinis: čia veiklioji medžiaga patenka į organizmą aplenkdama virškinimo traktą, ty, pavyzdžiui, įvedama į veną, po oda arba į plaučius.
Veikimo pradžia ir toleravimas
Tinkamiausia vaisto dozė ir paraiškos forma, be kita ko, priklauso nuo to, kur ir kaip greitai turi būti išleista veiklioji medžiaga. Keli pavyzdžiai:
- Po liežuviu vartojamos tabletės leidžia veikliajai medžiagai absorbuotis į kraują per burnos gleivinę. Tokiu būdu, pavyzdžiui, galima suleisti stiprų skausmą malšinantį vaistą, kuris turi greitai veikti.
- Pavyzdžiui, skausmą malšinančių vaistų veikimas gali būti pasiektas greičiau sušvirkštus. Kaip ir vartojant poliežuvinę tabletę, veiklioji medžiaga į kraują patenka daug greičiau nei tuo atveju, jei ji turi apeiti virškinimo traktą (pvz., įprastinė skausmo tabletė rijimui).
- Skrandžio sultims atsparios tabletės turi dangą, kuri neleidžia vaistui nepažeisti skrandį ir veikliąją medžiagą išskiria tik žarnyne. To gali prireikti, pavyzdžiui, jei rūgštinės skrandžio sultys paveiktų veikliąją medžiagą ir taptų neveiksmingos.
- Retard preparatai skirti veikliajai medžiagai išleisti lėčiau (pvz., retard skausmą malšinančios tabletės). Tai leidžia išlaikyti pastovų veikliosios medžiagos kiekį kraujyje per ilgesnį laiką. Retard preparatai, kurie nevartojami per burną, po oda ar į raumenis (pvz., nikotino pleistras, trijų mėnesių injekcija), dar vadinami depo preparatais.
- Įkvėpus, nosies purškalu ar akių lašais veiklioji medžiaga gali būti pristatyta tiesiai į paskirties vietą. Pavyzdžiui, vaistus nuo astmos galima įkvėpti. Nosies purškalas gali padėti nuo peršalimo. Akių lašai gali būti naudojami akių sausumui palengvinti arba – pridedant antibiotikų – bakterinių akių infekcijų.
Dozavimas ir paraiškos forma taip pat gali turėti įtakos galimai rizikai ir šalutiniam poveikiui. Pavyzdžiui, aukščiau minėta skrandžio sultims atspari kai kurių tablečių danga gali būti net dėl geresnio toleravimo: kai kurios veikliosios medžiagos dirgina skrandžio gleivinę ir gali sukelti pykinimą bei vėmimą. Dėl šios priežasties jie turėtų būti išleisti tik žarnyne.
Pagalbinės medžiagos
Be vienos ar kelių veikliųjų medžiagų, daugumoje vaistų taip pat yra pagalbinių medžiagų, tokių kaip krakmolas arba želatina. Jie patys neturi jokio farmacinio poveikio, o veikia kaip užpildai, dažikliai ar kvapiosios medžiagos, konservantai, tepalai arba kaip stabilizatoriai ir nešikliai. Taigi įvairios pagalbinės medžiagos užtikrina tinkamą vaisto laikymo galimybę, galiojimo laiką, geresnį kvapą ar skonį, taip pat teisingą vaisto išvaizdą.
Pagalbinės medžiagos nebūtinai turi būti nurodytos ant pakuotės. Žmonėms, turintiems atitinkamą alergiją (pavyzdžiui, tam tikriems dažams), tai gali sukelti problemų.
