Trumpa apžvalga
- Diagnostika: Klausos tyrimai, diskomforto slenksčio tyrimas, ligos istorija, ausies apžiūra, ausies stapedinio reflekso tyrimas.
- Priežastys: dažnai nežinoma, klaidingas to, kas girdima, apdorojimas smegenyse; neurologiniai pažeidimai ar patologiniai vidinės ausies pakitimai dėl ligos ar traumos; psichologinis stresas; spengimas ausyse kartu pasireiškiantis simptomas
- Kada kreiptis į gydytoją: staiga pasireiškus, ypač kartu su kitais simptomais, tokiais kaip veido paralyžius, nedelsiant (galimas insultas, praneškite greitosios pagalbos tarnyboms).
- Gydymas: jei priežastis nežinoma, dažniausiai simptominis, įskaitant psichoterapines priemones; klausos lavinimas, klausymosi pratimai, „foninio triukšmo“ kūrimas
- Prevencija: Specifinė prevencija negalima; apskritai vengti triukšmo; dėvėkite tinkamas klausos apsaugos priemones darbe, koncertuose ir pan.
Kas yra hiperacusis?
Žmonėms, sergantiems hiperakuzija, nemalonūs net ir vidutiniškai stiprūs ar net švelnūs garsai (vienoje ar abiejose ausyse). Nors tokių garsų garsumas iš tikrųjų yra gerokai mažesnis už skausmo slenkstį, jį nukentėjusysis suvokia kaip nemalonų ir daugeliu atvejų netgi sukelia fizinio streso reakcijas.
Padidėjusio triukšmo jautrumo laipsnis kiekvienu atveju skiriasi. Kasdienius triukšmus paveikti asmenys ne tik subjektyviai suvokia kaip nemalonų, bet ir sukelia fizines reakcijas, tokias kaip širdies plakimas, padidėjęs kraujospūdis, prakaitavimas, įtampa pečių ir kaklo srityje, nerimas ar neramumas. Daugelis sergančiųjų socialiai atsiriboja ir vengia veiklos viešoje vietoje, kad sumažintų nemalonių garsų poveikį.
Kitos triukšmo jautrumo formos
Nuo hiperakūzijos reikia atskirti mizofoniją (= padidėjęs jautrumas konkretiems garsams, pvz., kreidos braižymas lentoje) ir fonofobija (= baimė arba priešiškumas tam tikriems garsams).
Taip pat reikėtų išskirti įdarbinimą. Tai yra kai kurių žmonių, turinčių sensorineurinį klausos sutrikimą, jautrumas garsams dažnių diapazone, kurį (labiausiai) paveikia klausos praradimas: viršijant tam tikrą garsumo lygį sutrikusio dažnių diapazone, garsas suvokiamas kaip pernelyg stiprus, nes kūnas įtraukia. gretimas klausos ląsteles, kad kompensuotų klausos praradimą. Įdarbinimas yra sensorineurinio klausos praradimo šalutinis poveikis ir neturi nieko bendra su bendra hiperakuzija.
Kaip atliekate hiperakūzijos testą?
Taip pat svarbu pasiteirauti apie kitas ligas, kitus neurologinius simptomus ar kokius vaistus pacientas vartoja.
Atliekant klausos testą, hiperakuzija dažnai rodo normalią arba labai gerą klausą (išimtis: įtraukimas, žr. aukščiau). Anomalijų randama tikrinant vadinamąjį diskomforto slenkstį: tai garsumas, kurį viršijus garsai suvokiami kaip nemalonūs. Ši riba yra sumažinta žmonėms, kurie yra jautrūs triukšmui.
Atsižvelgdamas į papildomus simptomus, gydytojas atliks papildomus tyrimus, siekdamas išsamesnio išaiškinimo. Tai gali apimti vadinamojo stapedio reflekso tyrimą vidinėje ausyje, kuris paprastai apsaugo nuo žalos, kurią sukelia per didelis garsas.
Kas sukelia hiperakuzę?
Hiperakuzija turi daug galimų priežasčių arba atsiranda kaip kitų būklių simptomas. Galimos priežastys:
Klausos apdorojimo smegenyse sutrikimas: paveiktų asmenų smegenyse sutrinka klausos signalų apdorojimas ir interpretavimas. Paprastai žmogaus smegenys atskiria svarbius garsus nuo nesvarbių ir pastaruosius blokuoja. Pavyzdžiui, mama atsibunda nuo menkiausio kūdikio skleidžiamo garso, o gatvės triukšmas leidžia jai ramiai miegoti.
Antrinis arba bendras spengimo ausyse simptomas: dažnai padidėjęs jautrumas garsui pasireiškia žmonėms, kuriems yra spengimas ausyse (spengimas ausyse). Tačiau tai nereiškia, kad spengimas ausyse yra hiperakuzės priežastis. Hiperakuzija taip pat nėra spengimo ausyse priežastis. Vietoj to, abu simptomai – spengimas ausyse ir hiperakūzija – greičiausiai atsiranda dėl tos pačios klausos sistemos pažeidimo ir pasireiškia kartu ir atskirai.
Kai kurie kenčiantys nuo klausos praradimo praneša, kad kasdieniai garsai, kurių garsumas paprastai būtų toleruojamas, dabar jiems yra per stiprūs.
Daugelis pacientų, sergančių funkciniais skausmo sindromais (pvz., fibromialgija, sudėtingu regioninio skausmo sindromu), taip pat kenčia nuo hiperakuzės. Tokiais atvejais gali atsirasti bendrų neurologinių problemų.
Kartais garso hiperakuzija atsiranda su vienpusiu ar dvišaliu veido paralyžiumi (veido nervo paralyžius). Tai turi daug galimų priežasčių, pavyzdžiui, insultas, išsėtinė sklerozė, autoimuninės ligos, infekcijos (pvz., vidurinės ausies uždegimas, „ausų juostinė pūslelinė“ = zoster oticus) arba traumos. Tačiau daugeliu atvejų veido paralyžiaus priežastis taip pat lieka nežinoma (Bell's paralyžius).
Dėl to vibracija nevisiškai persiduoda iš ausies būgnelio į sraigę, taip tausojant jautrias jutimo ląsteles. Jei šis refleksas nepavyksta, galimos hiperakūzijos pasekmės.
Neurologiniai sutrikimai, sukeliantys hiperakuziją, taip pat atsiranda sergant tokiomis ligomis kaip Sandhoff liga arba Tay-Sachs sindromas.
Kita galima priežastis yra patologinis kaulių sustingimas (otosklerozė), taip pat šios būklės operacija su kaulių protezais.
Vidinės ausies sutrikimai, kai išorinės plaukų ląstelės (= garsą priimančios jutimo ląstelės sraigėje) yra hiperaktyvios.
Emocinis stresas – ūmus ir lėtinis – skatina garsinio padidėjusio jautrumo atsiradimą. Kai kuriais atvejais hiperakuzija yra fizinis psichologinio streso, pvz., streso, simptomas. Tai taip pat pasireiškia kaip lydimas nerimo sutrikimo simptomas.
Laikina hiperakūzija yra pažįstama daugeliui pacientų, sergančių migrena: priepuolių metu pacientai net „normalų“ garsą suvokia kaip per stiprų ir nemalonų.
Kartais hiperakuzę sukelia vaistai ar kitos egzogeninės medžiagos, tokios kaip acetilsalicilo rūgštis, kofeinas, chininas ar anglies dioksidas. Garso hiperakūzija taip pat kai kuriais atvejais atsiranda nutraukus benzodiazepinų („trankviliantų“) vartojimą.
Kada kreiptis į gydytoją?
Ypač staiga pajutus papildomus simptomus, tokius kaip veido paralyžius, galintis rodyti insultą, nedelsdami praneškite greitosios pagalbos tarnyboms. Tada reikia skubios pagalbos.
Jautrumas garsui gali būti gilesnės ligos simptomas. Tačiau gydytojas taip pat gali padėti sušvelninti hiperakuzę, jei priežasties nepavyksta tiksliai nustatyti.
Gydymas
Hiperakuzės negalima išspręsti naudojant ausų kištukus. Pagrindinis dėmesys skiriamas paciento detaliam informavimui ir konsultavimui apie hiperakuzės fizines ir psichologines priežastis bei sąsajas ir kaip su ja kovoti (konsultavimas). Jei hiperakūzijos priežastis yra, pavyzdžiui, vidinės ausies liga, gydytojas ją atitinkamai gydo.
Psichosomatinio (psichoterapinio) gydymo kontekste ypatingas dėmesys kreipiamas į esamas baimes: daugelis sergančiųjų labai baiminasi, kad jų jautrumas triukšmui ir toliau didės, klausa bus visam laikui pažeista. Svarbu šias baimes išsklaidyti.
Daugeliui sergančiųjų taip pat naudinga sukurti nuolatinį tylaus triukšmo foną namuose – pavyzdžiui, viduje esantį fontaną, švelnią muziką, kompaktinį diską su gamtos garsais (pvz., paukščių čiulbėjimu) ar ventiliatorių. Idealiu atveju garsumas turėtų būti tiesiog juntamas ir netrukdytų. Tokiu būdu smegenys išmoksta sureguliuoti nesvarbius garsus. Tačiau šis pripratimo procesas paprastai trunka ilgai (apie kelis mėnesius).
Kitos gydymo galimybės apima technines pagalbines priemones, tokias kaip triukšmo aparatas (mažas prietaisas, panašus į klausos aparatus, skleidžiantis individualiai reguliuojamus garsus) ir klausos pratimai. Tai taip pat padeda sergantiesiems sumažinti padidėjusį jautrumą garsui (hiperakuziją).
Be simptominio gydymo, gydytojas gydys ir kitas ligas, kurios buvo nustatytos priežastimi. Tačiau daugeliu atvejų hiperakūzijos priežastis lieka neaiški.
Prevencija
Konkreti hiperakūzijos prevencija neįmanoma. Apskritai, darbe ir laisvalaikiu (koncertuose, klubuose ir pan.) patartina vengti per didelio triukšmo arba naudoti klausos apsaugos priemones.
