Trumpa apžvalga
- Kas yra mikčiojimas? Mikčiojimas – tai kalbos tėkmės sutrikimas, kai, pavyzdžiui, kartojami atskiri garsai ar skiemenys (pvz., ww-why?) arba garsai ištraukiami (pvz., leisk man būti iiiiiin ramybe).
- Kokios yra mikčiojimo priežastys? Yra įvairių veiksnių, pavyzdžiui, polinkis, trauminiai išgyvenimai ar atitinkamų nervinių signalų apdorojimo sutrikimai.
- Ką galima padaryti dėl mikčiojimo? Vaikystėje mikčiojimas dažnai išnyksta savaime. Priešingu atveju gali padėti mikčiojimo terapija. Suaugusiesiems mikčiojimas paprastai visiškai neišnyksta, todėl rekomenduojama gydyti, kad sutrikimas būtų suvaldytas, ypač jei mikčiojimas yra sunki našta nukentėjusiam asmeniui.
Kas yra mikčiojimas?
Mikčiojimas gali pasireikšti įvairiais būdais:
- kaip garsų, skiemenų ar žodžių kartojimas (pvz., www-kodėl?)
- kaip begarsis pradinių raidžių spaudimas (pvz., mano vardas B——-ernd.)
- kaip pavienių garsų pailgėjimas (pvz., Laaaaass mich doch iiiiiiin Ruhe.)
Mikčiojimas yra individualus reiškinys. Kiekvienas mikčiotojas mikčioja skirtingai ir skirtingose situacijose. Tai, kaip stipriai kas nors mikčioja, priklauso ir nuo esamos psichinės būsenos. Nepaisant to, mikčiojimas yra ne psichikos, o fizinis sutrikimas.
Kalbos sutrikimas gali atsirasti kartu su kitais sutrikimais, kurie papildomai trukdo bendrauti. Tai apima, pavyzdžiui, kalbinius reiškinius, tokius kaip užpildo žodžių vartojimas, taip pat nekalbinius reiškinius, tokius kaip mirksėjimas, lūpų drebulys, veido ir galvos raumenų judėjimas, prakaitavimas ar pakitęs kvėpavimas.
Vaikų mikčiojimas
Apie 25 proc. šių vaikų mikčioja „tikras“, ty nuolatinis, mikčiojimas. Tai vargina ir vargina. Todėl nieko keisto, kad paveikti vaikai nemėgsta kalbėti ar net bijo tai daryti – ypač jei dėl mikčiojimo juos erzina bendraamžiai. Susidaro užburtas baimės ir vengimo ratas. Mikčiojimas vis labiau įsišaknija. Kuo ilgiau tai tęsiasi, tuo sunkiau grįžti prie sklandaus kalbėjimo.
Mikčiojimas suaugusiems
Suaugusiesiems mikčiojimas visiškai išnyksta tik retais atvejais. Todėl dažniausiai jis nebepagydomas. Nepaisant to, terapija gali būti sėkminga ir žymiai pagerinti gyvenimo kokybę. Nukentėjęs asmuo gali išmokti sklandžiau kalbėti ir geriau susidoroti su mikčiojimu.
Mikčiojimas gali sukelti emocinį stresą
Mikčiojimas gali būti nemaža psichologinė našta. Daugelis mikčiojančių žmonių bando nuslėpti savo problemą. Jie vengia tam tikrų jiems sunkių pradinių raidžių arba greitai pakeičia subtilius terminus kitais žodžiais, kad kitas nepastebėtų mikčiojimo. Laikui bėgant baimė ir padidėjusios pastangos, reikalingos kalbėti, veda prie vengimo strategijų. Kai kuriems net taip toli, kad jie kalba tik tada, kai kitaip neįmanoma. Jie pasitraukia iš socialinio gyvenimo.
Mikčiojimas: priežastys ir galimi sutrikimai
Kalbėjimas yra sudėtinga skirtingų smegenų valdomų veiksmų sąveika. Kvėpavimą, vokalizaciją ir artikuliaciją būtina koordinuoti sekundės dalimis. Žmonėms, kurie mikčioja, ši sąveika yra sutrikusi.
- „Perdavimo sutrikimai“. Manoma, kad mikčiojimas atsiranda dėl nervinių signalų, kuriuos reikia apdoroti kalbai, sutrikimu ir (arba) dėl kalboje dalyvaujančių organų motorinių sutrikimų.
- Polinkis: Kadangi mikčiojimas dažnai pasireiškia šeimose, tikriausiai yra tam tikras genetinis polinkis. Paveldimą komponentą patvirtina ir tai, kad berniukai ir vyrai mikčioja daug dažniau nei merginos ir moterys. Tačiau tėvai mikčiojimą savo vaikams tiesiogiai neperduoda, o, tikėtina, tik atitinkamą polinkį. Jei tai atitinka mikčiojimą sukeliantį veiksnį (pvz., stresinę situaciją) ir pridedamos sąlygos, kurios išlaiko mikčiojimą, kalbos sutrikimas įsitvirtina.
Viena aišku: mikčiojimas yra ne psichikos sutrikimas, o kalbos sutrikimas, kurį sukelia motoriniai įgūdžiai. Tai vyksta nepriklausomai nuo socialinės ir kultūrinės kilmės, išsilavinimo lygio ir bendravimo šeimoje.
Mikčiojimas: terapija
Tikslesnę mikčiojimo diagnostiką ir terapiją atlieka logopedai, kalbos terapeutai, kartais kvėpavimo, balso ir kalbos mokytojai bei logopedai. Apžiūrų metu terapeutas iš dalies priklauso nuo nukentėjusio asmens ar tėvų pastebėjimų. Pirma, mikčiojimo ir jį lydinčio elgesio pobūdis nustatomas kartu.
Gydant mikčiojimą, skirtingos profesinės grupės taiko skirtingus požiūrius. Atskirais atvejais gydymas taip pat priklauso nuo mikčiojimo tipo ir sunkumo, taip pat nuo paveikto asmens amžiaus.
Bendrieji mikčiojimo terapijos tikslai pirmiausia yra:
- kad atimtų mikčiojančiojo baimę.
- @ praktikuoti sklandžią kalbą.
- Suteikti kalbos ir kvėpavimo ritmo pojūtį.
Mikčiojimo terapija suaugusiems
Specialus mikčiojimo terapijos metodas suaugusiems yra sklandumo formavimas. Jis skirtas pakeisti žmogaus kalbėjimo būdą ir neleisti jam pradėti mikčioti. Metodai apima švelnų balso naudojimą žodžio pradžioje ir balsių ištempimą. Be to, sergantieji išmoksta kontroliuoti kvėpavimą. Tačiau šis metodas turi būti praktikuojamas intensyviai, kad paveiktam žmogui jis taptų antra prigimtimi, o iš pradžių keistai skambanti kalba taptų natūralia kalbos tėkme.
Mikčiojimo terapija vaikams
Vaikų mikčiojimo terapija išskiria tiesioginį ir netiesioginį požiūrį.
Netiesioginis požiūris nekreipia dėmesio į kalbos problemą. Atvirkščiai, ji pirmiausia susijusi su baimių mažinimu ir noro kalbėti skatinimu. Tokiu būdu netiesioginiu požiūriu siekiama padėti pamatus ramiai, be nerimo kalbai. Kalbos ir judesio žaidimai, tokie kaip ritminės eilės ir dainelės, taip pat atsipalaidavimo ir dialogo pratimai, skirti skatinti vaiko kalbėjimo džiaugsmą. Glaudus bendradarbiavimas su tėvais gali pagerinti terapijos sėkmę.
Tiesioginis požiūris tiesiogiai sprendžia kalbos problemą. Vaikai mokosi suvaldyti mikčiojimą, atsipalaiduoti, kai užblokuotas, ramiai valdyti pokalbio situacijas. Be to, toks požiūris skatina atvirą požiūrį į problemą ir stiprina vaikų pasitikėjimą savimi.
Sėkmės perspektyvos
Kita vertus, suaugusiesiems mikčiojimas visiškai išnyksta retai. Tačiau nuolatinis mokymas gali žymiai pagerinti sklandumą ir kontroliuoti mikčiojimą.
Mikčiojimas: kada reikia kreiptis į gydytoją?
Ar mikčiojančiam žmogui reikalinga terapija, priklauso nuo kalbos sutrikimo sunkumo. Kriterijai yra tai, kaip dažnai pasireiškia mikčiojimo priepuoliai ir koks jų sunkumas. Tačiau visų pirma reikia gydyti mikčiojimą, jei jis sukelia psichologinę naštą nukentėjusiam asmeniui.
Ypač vengiantis elgesys aiškiai rodo, kad laikas ieškoti pagalbos – tai yra, kai mikčiojantis asmuo vengia pokalbio situacijų arba pasitraukia iš savo socialinės aplinkos.
Mikčiojimas: ką galite padaryti patys
- Priimkite jį rimtai kaip į diskusijų partnerį.
- Klausykite jo ramiai ir kantriai.
- Leisk jam baigti.
- Nepertraukite mikčiojančio žmogaus ir toliau nekalbėkite už jį iš nekantrumo.
- Signalizuoti dėmesį palaikydami akių kontaktą.
- Gerų ketinimų padrąsinimas, pvz., „imk ramiai“ arba „visada eik lėtai“, gali priversti mikčiojantį asmenį jaustis dar labiau nesaugiai.
- Visų pirma, niekada nesityčiokite iš žmogaus, kuris mikčioja. Tai gali ne tik sustiprinti mikčiojimą, bet ir įžeisti savo kolegą.
