Trumpa apžvalga
- Gradacijos: tarp astrocitomų yra gerybinių ir mažai piktybinių (PSO 1 ir 2 laipsnio) ir piktybinių (PSO 3 laipsnio) iki labai piktybinių formų (PSO 4 laipsnis). Gerybinės formos dažnai auga lėtai arba yra gerai atskirtos. Piktybiniai variantai dažniausiai sparčiai auga ir po gydymo atsinaujina (pasikartoja).
- Gydymas: Gydymo galimybės apima chirurgiją, spinduliuotę ir (arba) chemoterapiją.
- Priežastys: Gliuzinių ląstelių genetinių pokyčių priežastys iš esmės nežinomos. Manoma, kad yra polinkis vystytis navikams, nes, pavyzdžiui, paveldimos ligos, tokios kaip 1 tipo neurofibromatozė, kelia didesnę riziką. Taip pat stipri spinduliuotė kelia didesnę riziką.
- Diagnozė: Be fizinio tyrimo, diagnozė atliekama ultragarsu, magnetinio rezonanso tomografija (MRT), kompiuterine tomografija (KT), audinių tyrimu (biopsija), kraujo ir hormonų tyrimais.
Kas yra astrocitoma?
Kokios yra formos ar gradacijos?
Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) skirsto astrociomas į dvi formas ir keturis sunkumo laipsnius:
1. nuo gerybinių iki mažo piktybiškumo (mažo piktybiškumo) astrocitomos:
- PSO 1 laipsnis: Pilocistinė astrocitoma
- PSO 2 laipsnis: difuzinė astrocitoma
2 laipsnio labai piktybinės (piktybinės) astrocitomos:
- PSO 3 laipsnis: Anaplastinė astrocitoma
- PSO 4 laipsnis: glioblastoma
Pilocistinė astrocitoma
Šio tipo navikai yra labiausiai paplitęs vaikų smegenų auglys, bet taip pat pasitaiko ir jauniems suaugusiems. Paprastai jis auga priekiniame regėjimo take, pagumburyje arba smegenyse. Jis gerai atsiskiria nuo sveikų smegenų audinių ir auga lėtai. Taigi šis naviko tipas laikomas gerybiniu – itin retai progresuoja į piktybinį naviką.
Difuzinė astrocitoma
Manoma, kad difuzinė astrocitoma turi ribotą gerybinį ar žemo laipsnio piktybinį naviką, nors ji beveik niekada nepagydoma. Laikui bėgant ji gali progresuoti iki anaplastinio tipo arba glioblastomos.
Anaplastinė astrocitoma
Glioblastoma
Glioblastoma, labiausiai paplitęs astrocitomos tipas, atsiranda dėl kitos astrocitomos – tokiu atveju didžiausias sergančių asmenų amžius yra nuo 50 iki 60 metų. Arba išsivysto pirminė „de novo“ glioblastoma. Tai daugiausia paveikia vyresnio amžiaus žmones šeštą–septintą gyvenimo dešimtmetį.
Daugiau informacijos rasite straipsnyje Glioblastoma.
Astrocitomos terapija
Apribotų navikų atveju kartais svarstoma brachiterapija. Šiuo tikslu gydytojas implantuoja mažus radioaktyvius grūdelius (sėklas) į pažeistą kūno sritį. Šios spinduliuotės formos pranašumas yra tas, kad ji labai konkrečiai paveikia naviką ir pažeidžia mažiau sveikus audinius.
Be šių terapinių priemonių, yra daugybė kitų gydymo priemonių, kurios ne kovoja su pačiu naviku, bet kovoja su simptomais. Pavyzdžiui, gydytojai skiria įvairius vaistus nuo galvos skausmo, pykinimo ir vėmimo. Be to, profesionali psichoterapija dažniausiai yra gydymo plano dalis. Kai kurie sergantieji naudojasi sielovados paslaugomis.
Išsamesnę informaciją apie tyrimą ir gydymą rasite straipsnyje Smegenų auglys.
Ligos eiga ir prognozė iš esmės priklauso nuo konkrečios astrocitomos formos.
Priešingai, PSO 2 ar 3 laipsnio astrocitomos prognozė yra žymiai blogesnė. Antros ir trečios laipsnio astrocitomos dažniausiai yra operuojamos, tačiau dažnai atsinaujina (pasikartoja). Kai kuriais atvejais abiejų formų navikai išsigimsta piktybiškai ir progresuoja iki glioblastomos (PSO 4 laipsnio). Tai turi blogiausią prognozę: praėjus penkeriems metams po diagnozės nustatymo, tik penki procentai nukentėjusiųjų vis dar yra gyvi.
Kas sukelia astrocitoma?
Astrocitoma atsiranda iš vadinamųjų astrocitų. Šios ląstelės sudaro didžiausią atraminių ląstelių (glialinių ląstelių) dalį centrinėje nervų sistemoje. Jie atskiria nervinį audinį nuo smegenų paviršiaus ir kraujagyslių. Kaip ir kitos kūno ląstelės, astrocitai reguliariai atnaujinami. Kai kuriais atvejais šio proceso metu įvyksta klaidų, kurios lemia nekontroliuojamą ląstelių augimą ir galiausiai auglį.
Be to, ši smegenų auglio forma dažniau pasireiškia tam tikromis pagrindinėmis ligomis, kurios dažniausiai yra paveldimos. Tai I tipo neurofibromatozė (von Recklinghausen liga) ir II tipas, gumbų sklerozė (Bournville-Pringle liga), Li-Fraumeni sindromas ir Turcot sindromas. Šios ligos yra labai retos ir dažniausiai jas lydi tipiški odos pokyčiai.
Kokie yra tipiški ženklai?
Sparčiai augantys navikai ne tik išstumia atskiras smegenų struktūras, bet ir padidina intrakranijinį spaudimą. Dėl to nukentėjusiems žmonėms dažniausiai skauda galvą, juos kankina pykinimas ir vėmimas. Iš esmės astrocitoma sukelia panašius simptomus kaip ir kiti smegenų augliai.
Norėdami gauti daugiau informacijos apie smegenų auglio simptomus, skaitykite straipsnį Smegenų navikas – simptomai.
Astrocitomos diagnozė
Svarbiausia astrocitomos diagnostikos procedūra yra magnetinio rezonanso tomografija (MRT) – vaizdo gavimo technika, naudojant magnetinius laukus ir elektromagnetines bangas, siekiant sukurti tikslius kūno vidaus skerspjūvio vaizdus. Sergantiems asmenims prieš tyrimą dažnai į veną suleidžiama kontrastinė medžiaga. Astrocitomos įvairiais laipsniais sugeria kontrastinę terpę.
Jei dėl įvairių priežasčių MRT neįmanoma, gydytojas kaip alternatyvą taiko kompiuterinę tomografiją (KT).
Esant 2 ar aukštesnio PSO laipsnio astrocitomai, gydytojas paima audinio mėginį ir ištiria jį laboratorijoje. Atskirais atvejais nurodomi tolesni tyrimai. Kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, gydytojas papildomai paima ir analizuoja smegenų skystį (KSF diagnostika) arba atlieka elektrinių smegenų bangų (EEG) matavimą.
