Trumpa apžvalga
- Priežastys ir rizikos veiksniai: dažniausiai infekcijos, netoleravimas ar alergija (pvz., vaistams, maistui ar maisto priedams); kiti galimi veiksniai yra odos kontaktas su toksiškomis / dirginančiomis medžiagomis (pvz., Dilgėlė), šaltis, karštis, odos spaudimas, prakaitas, fizinis krūvis, stresas
- Simptomai: odos paraudimas, niežulys, pūliniai, retai odos/gleivinės patinimas (angioneurozinė edema).
- Gydymas: vengti provokuojančių veiksnių, šalto bėrimo, vaistų (dažniausiai antihistamininių vaistų, galbūt kitų, pvz., kortizono).
- Tyrimai ir diagnozė: ligos istorija ir fizinė apžiūra; kartais išsamesnis patikslinimas atliekant kraujo tyrimą ar alergijos tyrimą; labai retai audinių mėginys.
- Ligos eiga ir prognozė: paprastai geri, simptomai paprastai išnyksta per šešias savaites. Retai būna nelaimė, nes paburksta kvėpavimo takų gleivinės.
Kas yra dilgėlinė vaikams?
Dilgėlinė yra odos liga, kuria serga ir vaikai, ir suaugusieji. Gydytojai dilgėlinę taip pat vadina priklausomybe nuo bangos arba dilgėline. Dilgėlinė yra gana dažna, maždaug vienas iš penkių žmonių tam tikru gyvenimo momentu yra paveiktas dilgėlinės.
Vaikams ir kūdikiams būdingi dilgėlinė yra ryškiai raudoni, niežtintys odos pūsleliai. Gydytojai paprastai išskiria dvi vaikų dilgėlinės formas:
- Lėtinė dilgėlinė: ši forma rečiau pasitaiko vaikams ir kūdikiams ir dažniau pasireiškia suaugusiems. Čia priežastys dažniausiai nėra imuninėje sistemoje. Simptomai dažnai išlieka ilgiau nei šešias savaites.
Jei atsiranda dusulys, kraujotakos silpnumas ar kiti grėsmingi simptomai, nedelsdami kvieskite greitąją pagalbą (112)!
Ar dilgėlinė yra užkrečiama vaikams?
Dilgėlinė nėra užkrečiama. Taigi, vaikai, turintys bėrimą, nekelia jokio pavojaus šeimos nariams ir kitiems aplinkiniams.
Vaikų dilgėlinės priežastys
Gydytojai išskiria du pagrindinius vaikų (ir suaugusiųjų) dilgėlinės tipus:
- spontaniškas dilgėlinė
- ir sukeliama dilgėlinė.
Abiem atvejais dilgėlinės simptomus sukelia tam tikrų imuninių ląstelių (stiebo ląstelių) suaktyvėjimas odoje, dėl kurio padidėja neurotransmiterio histamino išsiskyrimas. Tai sukelia niežėjimą, odos išbėrimą ir odos (gleivinės) patinimą.
Spontaniški aviliai
Tai atsiranda staiga ir be jokio akivaizdaus išorinio trigerio. Pagal simptomų trukmę išskiriamas:
- Spontaniškas ūminis dilgėlinė: simptomai trunka ne ilgiau kaip šešias savaites. Po to simptomai vėl išnyksta.
Sukeliamas dilgėlinė
Čia odos simptomus sukelia kontaktas su specifiniais dirgikliais. Atsižvelgiant į šių dirgiklių pobūdį, sukeliama dilgėlinė skirstoma į įvairias formas:
Fizinis dilgėlinė.
Kartais dilgėlinę vaikams (ir suaugusiems) sukelia fiziniai dirgikliai. Pavyzdžiui, priklausomai nuo stimulo tipo, yra šios ligos formos:
- Šalta dilgėlinė (šalčio kontaktinė dilgėlinė): čia sukelia odos kontaktą su šaltais daiktais, šaltu oru, šaltu vėju ar šaltais skysčiais.
- Šilumos dilgėlinė (karščio kontaktinė dilgėlinė): čia vaikui atsiranda dilgėlinė nuo odos sąlyčio su vietine šiluma, pvz., karšta pėdų vonia arba džiovinimas.
- Urticaria factitia (dilgėlinė dermografizmas): šiuo atveju dilgėlinę sukelia kirpimo jėgos, pvz., atsirandančios kasant, šveičiant ar trinant odą.
- Lengva dilgėlinė: kai saulės spinduliai arba UV šviesa soliariume sukelia dilgėlinės simptomus.
Ypatingos dilgėlinės formos
- Cholinerginė dilgėlinė: ją sukelia padidėjusi kūno temperatūra, pavyzdžiui, dėl karštos vonios ar aštraus maisto. Fizinis krūvis ir stresas taip pat kartais sukelia cholinerginę dilgėlinę, kai pakelia temperatūrą kūno viduje.
- Kontaktinė dilgėlinė: čia oda reaguoja į sąlytį su vadinamosiomis dilgėlinę sukeliančiomis medžiagomis. Kartais tai yra alerginė reakcija (pvz., vabzdžių nuodai, žuvis, tam tikri vaisiai, lateksas, tam tikri vaistai). Taip pat gali pasireikšti nealerginė reakcija, pvz., dilgėlių, medūzų, braškių ar Peru balzamo (pvz., žaizdas gydančių tepalų).
- Vandeninė dilgėlinė: labai retai kontaktas su vandeniu (pvz., maudantis duše, maudantis ar lietingu oru) sukelia dilgėlinę vaikui. Tačiau tai nėra alerginė reakcija!
Dilgėlinė vaikams: dažniausiai sukeliantys veiksniai
Dažniausiai dilgėlinę vaikams sukelia infekcija. Pavyzdžiui, kai kuriais atvejais į gripą panaši infekcija, vidurinės ausies ar gerklės uždegimas vaikui sukelia spontanišką ūminę dilgėlinę. Kai infekcija išnyksta, vaiko dilgėlinė dažniausiai išnyksta.
Spontaniška lėtinė dilgėlinė vaikams yra analogiška, bet reta. Sukeliantys veiksniai yra lėtinė nuolatinė infekcija, pavyzdžiui, su streptokokais arba, rečiau, su kirmėlėmis ar kitais parazitais.
Pseudoalerginį dilgėlinės išbėrimą dažniausiai sukelia tam tikri vaistai, maisto produktuose esantys konservantai ar dažikliai.
Kiti veiksniai, galintys sukelti dilgėlinę vaikams, yra šie:
- Fiziniai dirgikliai, tokie kaip šaltis, karštis, įbrėžimai, spaudimas ar odos trintis (pvz., nuo drabužių, mokyklinio krepšio)
- Odos sąlytis su dirginančiomis ar toksiškomis medžiagomis (pvz., prisilietus prie dilgėlių ar medūzų)
- Prakaitas
- Stresas
Dažnai nepavyksta rasti niežtinčių pūslelių ir (arba) odos/gleivinių patinimų priežasties. Tada gydytojai kalba apie idiopatinę dilgėlinę.
Kartais dilgėlinę sukelia ne vienas provokuojantis veiksnys, o veiksnių derinys – pavyzdžiui, virusinė infekcija ir antibiotikų vartojimas arba fizinis krūvis ir sužadinančio maisto vartojimas.
Kaip dilgėlinė atrodo vaikams?
Dilgėlinė, dar vadinama dilgėline, yra raudono, niežtinčio odos išbėrimo su pūslelėmis (padidėjusiomis odos pūslelėmis) pavadinimas – toks, kaip tada, kai oda liečiasi su dilgėlėmis. (Iš čia kilęs odos būklės pavadinimas.) Aplinkui paraudę bangeliai kartais būna maži kaip smeigtuko galvutė, bet gali išaugti iki delno dydžio.
Dilgėlinė gali atsirasti bet kokio amžiaus vaikams. Berniukai ir mergaitės kenčia vienodai. Vaikai, sergantys atopiniu dermatitu, dažniau nei kiti vaikai serga lėtine dilgėline.
Kaip gydomas dilgėlinė vaikams?
Vaikų (ir suaugusiųjų) dilgėlinės gydymas priklauso nuo ligos formos ir sunkumo. Jei įmanoma, stengiamasi išvengti arba pašalinti dilgėlinę sukeliančią priežastį.
Be to arba alternatyviai (jei sukėlėjas/priežastis nežinoma arba jos negalima pašalinti), gydymu siekiama palengvinti simptomus: svarbu, kad vaikas būtų kuo be simptomų.
Venkite trigerių
Jei žinomas jūsų vaiko dilgėlinės sukėlėjas, svarbu to vengti – jei įmanoma.
Pavyzdžiui, jei jūsų vaikui atsiranda dilgėlinė dėl tam tikrų maisto priedų (pvz., dažiklių ar konservantų), svarbu, jei įmanoma, pašalinti šiuos produktus iš vaiko raciono.
Jei dilgėlinę sukelia tam tikri vaistai, gydytojas jų vengia ir pakeičia geriau toleruojamu preparatu. Pasakykite gydytojui, jei yra žinoma, kad tam tikri vaistai sukelia dilgėlinę jūsų vaikui.
Šaltis nuo niežėjimo
Jei jūsų vaiką labai kankina niežulys, bėrimą naudinga atvėsinti. Tai galima padaryti, pavyzdžiui, su vėsinimo paketu, kurį įvyniojate į ploną rankšluostį ir uždėkite ant niežtinčios odos vietos.
Vėsinantys tepalai ir kremai taip pat dažnai pašalina nemalonų diskomfortą, kad jūsų vaikas jaustųsi patogiau. Tokių preparatų galima įsigyti vaistinėse be recepto.
Vaistas
Dažnai dilgėlinę reikia gydyti vaistais, pavyzdžiui, esant lėtinei dilgėlinei ar ryškiai ūminei dilgėlinei. Šiuo tikslu pirmiausia naudojami antihistamininiai vaistai, tokie kaip cetirizinas.
Šios veikliosios medžiagos blokuoja pasiuntinio histamino, atsakingo už odos reakcijų vystymąsi, susijungimo vietas. Vartojami antihistamininiai vaistai – kokiomis dozėmis ir kiek laiko, paaiškins gydantis gydytojas.
Jei gydymas antihistamininiais vaistais neveikia (pakankamai), galima rinktis kitus vaistus. Tai, pavyzdžiui, gliukokortikoidai („kortizonas“), kurie skiriami kartu su antihistamininiais vaistais – sulčių, tablečių ar žvakučių pavidalu.
Toks papildomas trumpalaikis gydymas kortizonu taikomas, pavyzdžiui, esant sunkiam ūminiam dilgėlinei su odos/gleivinių patinimu.
Sunkus lėtinės dilgėlinės epizodas kartais gali būti kontroliuojamas tik kortizonu. Tačiau dėl galimo šalutinio poveikio jis taip pat naudojamas tik trumpą laiką.
Priešingu atveju lėtinės dilgėlinės, kurių nepavyksta sėkmingai pašalinti vien antihistamininiais vaistais, dažnai gydomos leukotrieno antagonistais. Šie vaistai kartais taip pat naudojami astmos gydymui.
Labai retai dilgėlinė vaikams būna tokia stipri, kad gydantys gydytojai turi griebtis kitų vaistų, pavyzdžiui, dirbtinai pagaminto antikūno omalizumabo. Jis nukreiptas prieš antikūną imunoglobuliną E, kuris vaidina svarbų vaidmenį daugelyje alerginių reakcijų.
Homeopatija dėl avilių
Kai kurie tėvai taip pat nori gydyti savo vaiko dilgėlinę kitais būdais. Šiam tikslui, be kita ko, naudojami vaistažolių preparatai (pavyzdžiui, niežėjimą mažinantys ir priešuždegiminiai paruošti vartoti preparatai, kurių pagrindą sudaro senovinis vaistinis ir nuodingas augalas karčiai saldžiųjų nakvišų).
Kai kurie tėvai taip pat pasikliauja homeopatiniais preparatais, tokiais kaip sulfur ir Urtica urens vaistai nuo dilgėlinės simptomų. Tačiau mokslinių įrodymų apie jų veiksmingumą nėra.
Homeopatijos samprata ir specifinis jos efektyvumas yra prieštaringi moksle ir nėra aiškiai įrodyti tyrimais.
Kaip gydytojas atpažįsta vaikų dilgėlinę?
"Dilgėlinę" diagnozuoja pediatras arba dermatologas. Vaikams atliekami tie patys tyrimai ir diagnostikos žingsniai kaip ir suaugusiems.
Medicinos istorija ir fizinė apžiūra
Pirmiausia gydytojas užduoda kelis klausimus nukentėjusiam vaikui ar jo tėvams, kad gautų ligos istoriją (anamnezę). Tai apima, pavyzdžiui:
- Kiek laiko buvo bėrimas?
- Kokioje situacijoje pasireiškė simptomai (pvz., lydint infekciją, fizinio krūvio metu, vilkint aptemptus drabužius)?
- Ar jūsų vaikas vartoja vaistus? Jei taip, kokius?
- Ar jūsų vaikas serga kokia nors kita odos liga, alergija ar astma?
Tada gydytojas apžiūri visą vaiko odą ir gleivines. Jis ypač atidžiai žiūri į odos bėrimą.
Šio fizinio patikrinimo kartu su ligos istorija paprastai pakanka, kad gydytojas galėtų diagnozuoti dilgėlinę. Tolesnė diagnostika reikalinga tik tam tikrais atvejais.
Tolesni tyrimai
Tas pats pasakytina ir tuo atveju, jei niežtintis odos bėrimas yra tokia našta vaikui, kad jis labai kenčia, o jo kasdienis gyvenimas (pvz., mokykla, sportas ar žaidimas) yra sutrikęs.
Kiti tyrimai, kurie kartais yra naudingi, yra, pavyzdžiui, alergijos testai ir kraujo tyrimai. Retai taip pat reikia paimti odos audinio mėginį (biopsiją), kad būtų išaiškinta vaikų dilgėlinė, kuri vėliau išsamiau ištiriama laboratorijoje.
Ar dilgėlinė pavojinga vaikams?
Pavojaus vaikui dėl dilgėlinės dažniausiai nekyla. Tačiau odos pokyčiai yra nemalonūs. Užmigti, sportuoti, susikoncentruoti į mokyklą: nuolatinis niežėjimas pablogina kai kurių paveiktų vaikų gyvenimo kokybę.
Pavojinga, jei dilgėlinė jūsų kūdikiui ar vaikui atsiranda dėl alerginės reakcijos, pavyzdžiui, įkandus vabzdžiui. Jeigu patinsta kvėpavimo takų gleivinės ir (arba) liežuvis, gali pasunkėti kvėpavimas. Tai nepaprastoji situacija, kurią reikia nedelsiant gydyti!
Kada kreiptis į gydytoją?
Vaiką su dilgėline patartina apžiūrėti pediatras arba dermatologas (dermatologas). Tada gydytojas pradės tinkamą gydymą, kad nemalonus vaiko odos bėrimas kuo greičiau išnyktų.
